Jonas Mačiulis-Maironis (1862–1932) – lietuvių literatūros klasikas, tautos atgimimo dvasinis vedlys, ideologas, prikėlęs lietuvius kovai už savo kalbą, kultūrą, valstybingumą. Jo poezijoje – ne tik tautinio sąmoningumo žadinimas, tėvynės meilė, Lietuvos istorinės praeities šlovinimas, įstabios tėviškės gamtos apdainavimas, bet ir kilnių dvasinių ir tautinių vertybių skleidimas. Pasak literatūrologės Brigitos Speičytės, „svarbiausias Maironio kūrybinis žingsnis yra tas, jog jis lietuvių poezijoje vienas pirmųjų gebėjo nuosekliai ir puikia forma išreikšti asmens jauseną, individualų išgyvenimą, asmeninį santykį su savimi, pasauliu, su visuomeninėmis-patriotinėmis idėjomis, istorija; apmąstė asmens priklausomybę tautai“.

Jonas Mačiulis-Maironis gimė 1862 m. spalio 21 d. Pasandravyje (Raseinių raj.), valstiečių šeimoje. Baigęs gimnaziją, pasirinko literatūros studijas Kijevo universitete. Nusivylęs studijų mokymo kokybe ir jas metęs, vėliau studijavo Kauno kunigų seminarijoje, po to Peterburgo dvasinėje akademijoje. Baigęs mokslus profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, nuo 1909 m. iki mirties buvo Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, trečiajame dešimtmetyje – Kauno universiteto profesoriumi. Mirė 1932 m. liepos 28 d., palaidotas Kaune.

Maironio kūryba įvairialypė – eilėraščiai, dainos, poemos, istorinės dramos, apmąstymai apie istoriją ir pasaulinę literatūrą, vertimai iš užsienio kalbų (kurių mokėjo net septynias), publicistiniai straipsniai.

Maironis kurį laiką praleido ir Panevėžio krašte. Jo apylinkių grožis, nuostabi gamta įkvėpdavo poetą kūrybai.

Kviečiame spręsti testą ir pasitikrinti žinias apie Maironį ir jo sąsajas su mūsų kraštu.