Gimė 1970 m. rugsėjo 25 d. Panevėžyje.

1977–1979 m. mokėsi Panevėžio 4-oje vidurinėje mokykloje, 1980–1981 m. – Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykloje, 1982–1987 m. – Panevėžio Juozo Balčikonio vidurinėje mokykloje, 1981 m. – Panevėžio internatinėje sporto mokykloje. 1988–1991 m. studijavo Lietuvos kūno kultūros institute.

Pasiekimai. Lietuvos plento dviračių sporto čempionė: 25 km komandinių (1987) ir 44,1 km grupinių (1997) lenktynių. SSRS 83 km grupinių (1989) ir daugiadienių (1990) lenktynių plentu čempionė, 80 km grupinių lenktynių plentu vicečempionė (1990). „Tour de France“ varžybų 2 vietos (1994, 1996) ir „Tour de Swiss“ varžybų 1 vietos (1994, 1998) laimėtoja. Pasaulio plento dviračių čempionatų 50 km komandinių (1994 Palermas, Italija) ir 101 km grupinių (1996 Luganas, Šveicarija) lenktynių sidabro, 24,5 km pavienio starto lenktynių (2000 Pluė, Prancūzija) bronzos, 121 km grupinių lenktynių (2001 Lisabona, Portugalija) aukso medalininkė. Lietuvos olimpinės plento dviračių rinktinės narė (1996–2004). Olimpinių žaidynių dalyvė: 1996 Atlantoje (JAV) 26 km pavienio starto ir 104 km grupinėse lenktynėse užėmė 12 vietą, 2000 Sidnėjuje (Australija) 120 km grupinėse lenktynėse – 13 vietą, 2004 Atėnuose (Graikija) 24 km pavienio starto lenktynėse – 23 vietą, 118,8 km grupinėse lenktynėse – 29 vietą.

Apdovanojimai: Lietuvos metų sportininkė (2001). Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius (2001).

Treneriai: Antanas Jakimavičius (pirmasis), Valerijus Konovalovas.

Atlantos lenktynių trasa buvo priemiestyje aplink. St. Philippe‘o katedrą. <…> Baigdamas penktą ratą, R. Polikevičiūtės vedamas pulkelis pagaliau praryja mažąją A. Capelloto. Ir tada atsitinka tai, kas turbūt dar ilgus metus stovės prieš akis mūsų Rasai. Pasivijusios bėglę, į priekį šauna jau minėta italė Imleda Chiappa, kanadietė Clara Hughes ir dviratininkė iš Australijos Ana Wilson. Paskui jas iš grupės iššoka iki tol ramiai kažkur vidury važiavusi Jeannie Longo-Ciprelli. Tuojau pat už jos važiuojančiai Rasai pasirodo, kad čia nieko rimto. J. Longo-Ciprelli kažkaip nenoriai, lyg abejodama vejasi spurtuojančią trijulę. Italė dar atsisukusi pamoja jai – atseit važiuojam! J. Longo-Ciprelli pagaliau apsisprendžia, o Rasos galvelė dirba kaip sugedęs kompiuteris. „Pagalvojau – rusių ten nėra, amerikiečių, kuriomis labiausiai visi gąsdino, taip pat…“ – pasakos Rasa jau po finišo. – „Nusprendžiau nesivyti, „numečiau“ greitį, ir grupė tuojau mane pasivijo. O juk galėjau, tikrai galėjau jas „pasigauti ir važiuoti kartu“. Taip pasakojo pati R. Polikevičiūtė, grauždama ir keikdama save paskutiniais žodžiais. Nors galėjo būti ir kitaip – gal tam nežmoniškam spurtui tuo metu jėgelių nebebuvo… Juk, beveik 50 km Rasa važiavo grupės priekyje, dalyvavo visuose spurtuose vejantis italę A. Capelloto. O į priekį šoko keturios iki tol jėgų neeikvojusios dviratininkės <…> (Iš: Tapinas, Laimonas. Karštos dienos Atlantoje. Vilnius, 1997, p. 82)