Parodos turinys
Signataras Jonas Vileišis – monumentali asmenybė, vienas iš Lietuvos didžiųjų plejados, tautinio atgimimo viltis siejęs su ūkine ir kultūrine veikla, užtikrinančia tautos gerovę, išlikimą ir suklestėjimą.
Pagrindinės kelrodės idėjos – tautiškumas, demokratija, humanizmas – lėmė dvasinę signataro asmenybės jėgą, įtvirtino istorinę nuveiktų darbų prasmę.
Brolio Petro Vileišio tautinės kultūrinės veiklos bendražygis Vilniuje. Padeda leisti pirmąjį lietuvišką „Vilniaus žinių“ dienraštį, gina lietuvių kalbos teises sulenkėjusio Vilniaus ir jo krašto bažnyčiose, steigia kultūros draugijas ir plėtoja jų veiklą.
Varpininkas, Vinco Kudirkos šalininkas, jo tautinių demokratinių idėjų puoselėtojas.
Lietuvos tarybos narys, ieškojęs optimalių kelių nepriklausomai Lietuvos valstybei atkurti. Drauge su kitais bendraminčiais Petru Klimu, Mykolu Biržiška, Steponu Kairiu parengė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo Vasario 16-osios Aktą ir tapo šio istorinio dokumento signataru.
Pirmųjų nepriklausomos Lietuvos ministrų kabinetų (II ir IV) narys, kuriantis demokratinių krašto savivaldybių principus, pradėjęs kurti nacionalinę finansų sistemą.
Vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos vyriausybių narys ir pirmasis Lietuvos pasiuntinys Amerikoje.
Pirmasis ir ilgametis Kauno miesto burmistras, iškėlęs Kauną iki Europos didmiesčio lygio, kūręs ir propagavęs modernios savivaldos kryptis.
Teisininkas ir žymus publicistas, kultūros draugijų steigėjas ir jų veiklos plėtotojas, kultūros ir meno mecenatas.
1929 m. už nuopelnus apdovanotas Gedimino II laipsnio ordinu, 1934 m. – Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu, Savanorių kūrėjų medaliu. Lietuvos teisininkų draugijos garbės narys.
Svarbiausios biografijos ir veiklos datos
J. Vileišis gimė 1872 m. sausio 3 d. Biržų apskrityje, Pasvalio valsčiuje, Medinių kaime.
1892 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1892–1894 m. studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau – Teisės fakultete, kurį baigė 1898 m.
Studijuodamas Peterburge vadovavo Peterburgo lietuvių studentų draugijai, rėmė draudžiamos lietuviškos spaudos leidybą ir platinimą, bendradarbiavo „Varpe“, „Ūkininke“.
1900 m. grįžęs į Lietuvą iki 1906 m. dirbo visuomenės atstovo advokato T. Vrublevskio padėjėju. Kartu su broliais Petru ir Antanu įsijungė į „12 apaštalų“ draugijos, kuri gynė lietuvių kalbos teises, veiklą.
1904 m., panaikinus spaudos draudimą, J. Vileišis gavo leidimą savaitraščiui „Lietuvos ūkininkas“, 1907–1909 m. jis leido „Vilniaus žinias“. 1909 m., laikraštį panaikinus, įsteigė „Lietuvos žinias“.
1905 m. buvo organizacinio komiteto Didžiajam Vilniaus Seimui šaukti narys.
1907 m. – vienas Lietuvių mokslo draugijos steigėjų ir jos valdybos narys.
Nuo 1917 m. buvo Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos nariu. Įsitraukė į Lietuvių konferencijos Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d. organizavimą, tapo prezidiumo nariu. Konferencija J. Vileišį išrinko į Lietuvos Tarybą.
1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais lietuvių tautos atstovais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.
1918 m. gruodžio 18 d. tapo antrosios, Laikinosios Lietuvos Vyriausybės, vadovaujamos M. Sleževičiaus, vidaus reikalų ministru. Eidamas šias pareigas, organizavo savivaldybių veiklą, rūpinosi, kad kiekvienoje apskrityje dirbtų po gydytoją, paskelbė Kooperacijos bendrovių ir sąjungų įstatymą, parengė šaukimo į kariuomenę taisykles.
J. Vileišis gavo pasiūlymą ketvirtajame M. Sleževičiaus Ministrų kabinete eiti finansų ministro pareigas. Ši Vyriausybė dirbo nuo 1919 m. balandžio 12 d. iki 1919 m. spalio 7 d. Ieškodamas užsienio paramos besikuriančiai Lietuvos valstybei, parengė valiutos reformą, kuri atsistatydinus Vyriausybei nebuvo įgyvendinta.
1919 m. tapo Lietuvos valstybės atstovu JAV. Svarbiausias jo tikslas – gauti Lietuvos pripažinimą de jure, užmegzti nuolatinius finansinius ir prekybinius ryšius bei rinkti aukas Amerikos lietuvių bendruomenėse.
1921–1933 m. buvo Kauno miesto burmistru. Per trumpą laiką organizavo kanalizacijos, vandentiekio tinklų tiesimą, sutvarkė susisiekimo problemas, pastatė tiltų, įkūrė mokyklų, bibliotekų, visuomeninių organizacijų.
1922 m. J. Vileišis buvo išrinktas į I Seimą, o 1923 m. birželio 19 d. II Seime, kaip ir A. Stulginskis, pretendavo į Respublikos Prezidento postą.
J. Vileišis Lietuvos universitete (vėliau – Vytauto Didžiojo universitetas) skaitė paskaitas, įvairiuose leidiniuose paskelbė apie 500 straipsnių.
Signataras minimas ir kaip aktyvus daugelio sąjungų, draugijų narys, sporto, kultūros mecenatas, Baltijos valstybių sąjungos puoselėtojas. Dirbdamas Valstybės Taryboje (nuo 1932), paruošė Civilinio kodekso projektą.
1933–1940 m. J. Vileišis dirbo Lietuvos Valstybės Taryboje, rengė įstatymus, vertėsi advokato praktika.
1942 m. birželio 1 d. J. Vileišis mirė Kaune, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, Vileišių šeimos koplyčioje.
Jono Vileišio atminties erdvė ir ženklai
Kiekvienas garbingos Vileišių giminės atstovo J. Vileišio gyvenimo puslapių byloja visuomenės istorinę sąmonę palaikančiais tautiniais istoriniais naratyvais.
J. Vileišis gimė 1872 m. sausio 3 d. Panevėžio apskrities, Skrebotiškio valsčiaus, Medinių sodžiuje, gausioje laisvų karališkų valstiečių Vincento ir Agotos (Mačėnaitės) Vileišių šeimoje. Buvo vienuoliktas, jauniausias, vaikas.
Medinių sodžius – lietuviška gūžtelė, iš kurios išskrido į padanges keli žymūs Lietuvos sakalai. Įsikūręs atokiai nuo didesnių miestų ir miestelių, tarp miškų ir girių.
Petras Biržys (Akiras) monografijoje „Biržų apskritis“ užrašęs, esą: „Vileišiams atitekusi pati blogiausia žemė – pievokšliai, krūmokšliai. Bet ūkis gana gražus, trobos kaip „sklėnyčios“, erdvios, gražios“.
Jonas, vienintelis iš trijų aukštuosius mokslus baigusių ir didžiai nusipelniusių Lietuvai Vileišių vaikų, paliko pluoštą prisiminimų apie gimtąjį Medinių kaimą.
Kaimo vardą Mediniai J. Vileišis siejo su nedidelių miškelių gausa: Apošotas, Sindriuniškis, Puplieknis, Putriškis, Gojus.
Autobiografiniuose atsiminimuose J. Vileišis vaizdingai pasakoja apie tėvus, gimtinę, bendravimą su sodžiaus kaimynais: „1872 m. sausio 3 d. iš tėvų Vinco ir Agotos Mačėnaitės Vileišių Medinių sodžiuje, Pasvalio parapijos gimiau aš vienuoliktuoju pas tėvus kūdikiu. Buvau jų paskutinis, kaip sakydavo, pagrandėlis. Kadangi buvau silpnučiu, tai sausio trečią dieną pakviesti kūmais iš to pat sodžiaus ūkininkas Juozas Čepulis ir nebejauna jau mergina, pasidavusi į davatkas Elžbieta Baldišiūtė, įdėję mane į paduškas nuvežė Pasvalin krikštyti“. Apeigas atliko ir Jono vardu krikštijo Pasvalio bažnyčios vikaras kunigas pranciškonas Jasenskas. <…> Visame sodžiuje buvo keletas kiemų, su kuriais geriausiai mano tėveliai sugyvendavo. Padarys kas iš kaimynų alaus ir žiūrėk jau neša „koštuvį“ gerą uzboną šviežio alaus, o pakviesti nueiti pas kaimyną, žiūrėk jau mamytė nešasi pašony tai sūrelį, o ant didesnių bankietų – tai prikepa pyragų, duoda kokią žąselę ar kitką. <…> Pamylėti, pavaišinti kaimyną arba giminę – tai buvo visai natūrali prievolė“.
Medinių sodžius ir šeima įtvirtino daug išskirtinių vertingų savybių, kurios lydėjo J. Vileišį visą gyvenimą.
Jauniausioji J. Vileišio duktė Rita Agota Vileišytė-Bagdonienė (g. 1920) savo atsiminimuose mena: „Tėvelis mylėjo savo tėviškę ir progai pasitaikius mes ten apsilankydavom. Dažnokai dainuodavo lietuvių liaudies dainas, išmoktas Medinių kaime. Taip pat pasakodavo apie savo motiną Agotą Mačėnaitę-Vileišienę, labai gerą ir išmintingą moterį“.
Sodybos vietoje Vileišių šeimos atmintį saugo 1991 m. vasario 16 d. atidengtas ąžuolinis stogastulpis su simboliais įprasmintomis brolių Vileišių figūromis: Petras, laikantis rankose tilto atributą – arką, Jonas – Nepriklausomybės akto signataras, laikantis Temidės svarstykles, kaip teisininkas, ir stumbro emblemą, kaip Kauno burmistras, Antanas – Vilniaus miesto gydytojas, Anupras, padėjęs broliui Petrui tiltų statybos darbuose, Juozas, maldai sudėjęs rankas, taip pažymint jo mirtį nesulaukus nė trisdešimties, ir Kazimieras, likęs gyventi tėviškėje. Ant stogastulpio užrašas: „Medinių kaimo Vileišių šeimai – lietuvybės gaivintojai, Lietuvos nepriklausomybės stiprintojai. Dėkingi tėviškėnai.“ Sodybos teritorijoje pastatytas unifikuotas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro ženklas.
Atėjus metui lankyti mokyklą, Jonas buvo nuvežtas į Tetervinų sodžių pas mamos brolį dėdę Mačėną, kur vaikus mokė daraktorius Gudas, ten išmoko iš maldaknygės skaityti ir rašyti. Vasaromis jį mokė atostogų grįžę broliai.
Pirmą lemtingą žingsnį į tolimesnius mokslus lėmė tvirtas brolio Petro nusistatymas leisti jauniausiąjį brolį į Šiaulių gimnaziją, kurioje besimokydamas J. Vileišis išsiskyrė aktyvia pažangia visuomenine veikla, skaitė draudžiamą spaudą, dalyvavo slaptame būrelyje. Tai formavo gimnazisto pasaulėžiūrą, įtakojo ir ateities planus.
Praslinko gimnazijos laikai, nesukūrę mumyse bent keliuose drauguose patriotinių jausmų. Į patrijotus (kalba netaisyta) kaip kada pažiūrėdavome su pašaipa: nekentėme rusų patriotų, nemėgome lenkų šovinistų, na, žinoma, neturėjome simpatijos ir prie lietuvių, kurie rašėsi esą tautininkais…Su tokiu dvasiniu bagažu išvykome į universitetus (Iš J. Vileišio kalbos pasakytos švenčiant 60-ąsias sukakties metines. „Lietuvos žinios“, 1932 m. sausio 15 d.).
J. Vileišis baigė Šiaulių gimnaziją. Studijuodamas teisę Peterburge pradėjo bendradarbiauti laikraščiuose „Varpas“, „Ūkininkas“. Įsiliejo į varpininkų idėjinę srovę, vedamas Vinco Kudirkos ir tautinių demokratinių idėjų. Viename to meto rašinių J. Vileišis taip apibūdino savo ir bendraminčių viziją: „… mes svajojome apie gražiausias dienas būsiančios Lietuvos, kuomet, suremta ant teisingų pamatų, žydės skaisti kaip saulė“.
1898 m. baigė studijas, bet dar iki 1900 m. klausė teisės, sociologijos paskaitų Berlyne, Briuselyje, Sorbonoje.
1898–1918 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. Su broliais Antanu ir Petru įkūrė slaptą Dvylikos Vilniaus apaštalų draugiją, tapusia lietuvybės židiniu, rėmė slaptą lietuviškų leidinių gabenimą iš Tilžės į Vilnių, slėpė juos Šv. Mikalojaus bažnyčioje.
Pasak J. Vileišio, „1899 metais šiame būrelyje jau buvo 12 žmonių, kurie juokais pasivadino lietuvių idėjos apaštalais“.
2002 m. sausio 14 d. Vilniuje, prie Šv. Mikalojaus bažnyčios, atidengta memorialinė lenta didiesiems lietuviškos dvasios ir tautinės kultūros kelėjams broliams Petrui, Jonui ir Antanui Vileišiams atminti. Skulptorius – Algirdas Bosas.
Jo nuveikti darbai liudija, kad šeimoje jis turėjo karštą tų darbų rėmėją ir artimą bendraautorę – žmoną Oną Kazakauskaitę, stambaus dvarininko dukrą, pasišventusią Lietuvos patriotę, kurią vedė 1902 metais. Šeimoje augo penki vaikai: dukra Birutė (1903), Alena (1904) ir Rita (1919) bei sūnūs Petras (1906) ir Kazimieras (1914).
Atgavus lietuvišką spaudą J. Vileišis tapo laikraščių leidėju, redaktoriumi, steigė mokyklas, leido vadovėlius.
Dalyvavęs Didžiajame Vilniaus seime, vėliau tapęs Lietuvos Tarybos nariu, pasirašė Nepriklausomybės aktą, laikomas pirminio teksto autoriumi.
Su Kaunu susijęs bene ryškiausias ir ilgiausiai trukęs J. Vileišio gyvenimo nepriklausomoje Lietuvoje tarpsnis. 1921 m. spalio 21 d. miesto Taryba išrinko jį Kauno burmistru. Laikinosios sostinės, kaip modernaus europinio miesto, pamatus padėjo būtent burmistras J. Vileišis, šias pareigas ėjęs iki 1931 m. liepos 2 d. Jo pastangomis miestas iš esmės pakeitė savo veidą: praplėstos miesto ribos, įrengtas vandentiekis ir kanalizacija, naujai išgrįstos gatvės, sutvarkytas viešasis miesto transportas, pastatyti 3 tiltai, svarbūs visuomeniniai bei gyvenamieji pastatai, suklestėjo kultūra.
Pastatas statytas 1930 m. modernizmo-funkcionalizmo stiliumi. Namo techninę priežiūrą vykdė A. Gordevičius, greičiausiai jis buvo ir projekto autorius. Dalyje pastato buvo įkurtos gyvenamosios patalpos, kuriose gyveno namo savininkas, o kitos 1932–1938 m. buvo nuomojamos Jungtinių Amerikos valstybių ambasadai. J. Vileišis apsigyveno sklypo gilumoje pastatytame name (dab. V. Putvinskio g. 68). 1992 m. birželio 5 d. ant jo namo atidengta memorialinė lenta su užrašu: „Šiame name 1931–1937 m. gyveno Nepriklausomybės akto signataras, Kauno burmistras, teisininkas Jonas Vileišis“.
Dukra Rita Vileišytė mena jos ir Tėvo pasivaikščiojimus Ąžuolyne, Mickevičiaus slėnyje, pokalbius Konrado kavinėje apie meilę tėvynei, ištikimybę saviems įsitikinimams, dvasios kilnumą, nuolatinį tobulėjimą, mokslo reikšmę, pagarbą sau pačiai ir kitiems: „Dora, sąžiningumas, meilė mums buvo svarbiau už turtą. Dėl tėvų gero vardo mums atsiverdavo daug durų“, – prisiminimuose rašo R. Vileišytė-Bagdonienė.
Jonui Vileišiui einant burmistro pareigas vyko intensyvi Kauno miesto plėtra iš senojo miesto branduolio – Senamiesčio – į Naujamiestį, Žaliakalnį, Aleksotą, Šančius ir kitus priemiesčius. Šį istorinį laikmetį bene labiausiai reprezentuoja tuo metu susiformavęs kaunietiškos modernistinės architektūros stilius, 2015 m. įvertintas ir visos Europos mastu, suteikiant šiam reiškiniui Europos paveldo ženklą.
Rita Vileišytė-Bagdonienė, gyvenanti JAV, laiške dabartiniam Kauno merui V. Matijošaičiui pasidalijo prisiminimais:
„Prisimenu tėvelį kaip didelį patriotą, be galo vertinusį Nepriklausomybę, tokiais jis augino ir mus […] 100-osioms Lietuvos Valstybės atkūrimo metinėms ne tik mūsų giminė, bet ir Joną Vileišį pažinoję Kauno patriotai, gyvenantys JAV, iškėlė idėją pagerbti jo atminimą nors kukliu paminklu tame mieste, dėl kurio Tėvelis darė viską, kad jis prilygtų kitiems Europos miestams”.
Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui išeivijoje gyvenantys kauniečiai nusprendė miestui padovanoti J. Vileišio paminklą. Amerikos lietuvių iniciatyvą palaikė ir Vilniuje įsikūręs Vileišių fondas.
2017 m. liepos 6-ąją, minint Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, prie Kauno centrinio pašto atidengta miesto patrioto burmistro J. Vileišio skulptūra. Specialiai šiai progai iš JAV į Lietuvą grįžo burmistro dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė.
Skulptoriaus Kęstučio Balčiūno sukurta klasikinė bronzinė skulptūra, kurios bendras aukštis siekia apie 2,4 m aukštį, buvusį Kauno burmistrą vaizduoja realistiškai, tiksliai atkurtais veido bruožais, to laikmečio drabužiais ir net autentišku odiniu portfeliu.
2017 m. Vilniuje T. Kosciuškos gatvėje esančiame skvere prie Neries ir Vilnelės santakos, „Trijų kryžių“ ir Senojo arsenalo kaimynystėje iškils paminklas, skirtas didiesiems tautiškumo skatintojams – broliams Vileišiams. Monumentas bus statomas pagal bendrą skulptoriaus Regimanto Midvikio bei architektų Lino Krūgelio ir Ričardo Krištapavičiaus projektą.
Paskutinės J. Vileišio pareigos – Valstybės Tarybos narys iki pat sovietinės okupacijos.
Duktė Rita mena: „Lietuva buvo okupuota, bet bėgti jis niekur nesirengė. Jis nenorėjo apleisti Lietuvos jos mirties valandoj“.
1940 m. įvykiai skaudžiai palietė J. Vileišio šeimą. Nepriklausoma Lietuvos valstybė jo akyse buvo okupuota ir aneksuota. Iš didelės Vileišių šeimos į Sibirą buvo deportuota apie dvidešimt žmonių, du iš jų mirė. Nuo okupacijos labiausiai nukentėjo vyriausioji Jono ir Onos Vileišių duktė Birutė Tursienė, ištremta su dviem mažais vaikais. Duktė Alena su trimis vaikais prasiveržė į Vokietiją ir jų likimas nebuvo žinomas.
Alinantys okupacijų padariniai atsiliepė J. Vileišio sveikatai. 1942 m. gegužės 22 d. jį ištiko insultas ir kairės pusės kūno paralyžius. Mirė signataras birželio 1 d. Raudonojo Kryžiaus ligoninėje ant sūnaus Kazio rankų.
Tauta atsisveikino su signataru Vytauto Didžiojo muziejaus sodelyje prie Nežinomojo kareivio kapo ir uždegto aukuro. Karstas iškeltas ant įrengtos platformos ir apgaubtas tautine vėliava. Iš čia minia išlydėjo savo didvyrį į Vilnių, Šv. Kazimiero bažnyčią. Birželio 10-ąją signataras buvo palaidotas vyriausiojo brolio Petro pastatytame Vileišių šeimos panteone Vilniaus Rasų kapinėse.
Mauzoliejinė Vileišių koplyčia pastatyta XX a. 2 deš. pradžioje pagal Petro Vileišio projektą ir lėšas. Koplyčia neobarokinė, plytų mūro, tinkuota, puošta lipdiniais, dengta žvynų pavidalo švino plokštelėmis, statyta tuo pat metu kaip ir P. Vileišio namai Antakalnyje. Durys kalto metalo, virš jų įrašas: „Petro Vileišio giminės kapai“. Langelis virš durų bei kiti žemutiniai langai apkaustyti meninės kalybos grotelėmis. Langai su vitražais. Šiaurinėje sienoje pritvirtintos šešios balto marmuro vienos formos memorialinės lentos. Vienoje iš jų: „Jonas Vileišis, 1872.I.3–1942.VI.1. Pavergtoj Lietuvoj – varpininkas, kovotojas. Laisvoj Lietuvoj – valstybės statytojas, teisių gynėjas“.
Šalia koplyčios įtvirtintas granitinis Gediminaičių stulpais puoštas Signataro stulpelis, liudijantis, kad čia palaidotas 1918 m. Nepriklausomybės akto signataras J. Vileišis.
J. Vileišio atminimas įamžintas ir rašytiniais paminklais.
1992 m. J. Aničas parengė nedidelės apimties leidinį „Jonas Vileišis, 1872 01 03–1942 06 01: gyvenimo ir veiklos datos“. 1995 m. išleista istoriko Jono Aničo monografija „Jonas Vileišis, 1872–1942: gyvenimo ir veiklos bruožai“. Knygos leidimą parėmė Vileišių šeima ir Pasvalio rajono savivaldybė. Apie signatarą rašoma ir 2003 m. išleistoje J. Aničo knygoje „Broliai Vileišiai: didieji Lietuvos kėlėjai: lietuviškos spaudos atgavimo 100-osioms metinėms“.
1993 m. Čikagoje išleista Antano Kučio knyga „Vileišiai: trijų brolių darbai tautai“. J. Vileišio gyvenimui ir veiklai skirta trečioji leidinio dalis.
2008 m. Lietuvos nacionalinis muziejus išleido jauniausios signataro dukters, teisininkės, bibliotekininkės, 1944 m. pasitraukusios iš Lietuvos ir gyvenančios JAV, Ritos Agotos Vileišytės-Bagdonienės (g. 1920) prisiminimus „Tolimi vaizdai“.
Apie J. Vileišį rasite ir leidiniuose: „Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas“ (Vilnius, 2007), „1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai“ (Vilnius, 2006), Algimantas Liekis „Signatarai: vasario 16“, Algirdas Banevičius „111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų“ (Vilnius, 1991), Julius Būtėnas „Vinco Kudirkos bendražygiai“ (Vilnius, 1993), taip pat periodikoje, interneto tinklapiuose.
1993 m. vasario 16 d. pašto ženklų serijoje „Lietuvos nepriklausomybės diena“ išleistas pašto ženklas su J. Vileišio portretu. Dailininkas – Jokūbas Zovė.
2006 m. Panevėžio orientacinio sporto klubas „Oriens“ ir VŠĮ „Vileišių kolegija“, įsteigė Jono Vileišio taurę, teikiamą respublikinių orientavimosi sporto varžybų nugalėtojams.
2007 m. Lietuvos savivaldybių asociacija, Žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija įsteigė Jono Vileišio premiją už aktualius straipsnius žiniasklaidoje savivaldos temomis.
2009 m. liepos 2 d. Kauno Petro Vileišio vidurinei mokyklai suteiktas brolių Vileišių vardas. Nuo 2014 m. balandžio 10 d. – Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykla-daugiafunkcinis centras.
2009 m., minint Laikinosios sostinės Kaune 90-ties metų jubiliejų, įsteigtas Kauno miesto burmistro J. Vileišio pasidabruotas ir žalvarinis medaliai. Medalių dailininkas – Petras Gintalas. Burmistro J. Vileišio medalis teikiamas asmenims už nuopelnus Kauno miesto savivaldos įtvirtinime, už pilietinių iniciatyvų įgyvendinimą bei miesto įvaizdžio stiprinimą.
2011 m. sukurta broliams Petrui, Jonui ir Antanui Vileišiams skirta interneto svetainė http://www.vileisiai.lt/. Svetainėje pateikiamos svarbiausios J. Vileišio gyvenimo ir veiklos datos, kai kurie suskaitmeninti signataro straipsniai, nuotraukų galerija ir kt.
Išsaugokime atmintyje ir perduokime iš kartos į kartą testamentinius J. Vileišio žodžius, švenčiant jo paties jubiliejinę 60 metų sukaktį: „Ne sau juk gyvename, bet kitiems, savo artimiems ir ne vien tik savo brangiems, bet visiems žmonėms, visai žmonijai. Tai pamatinis gyvenimo akordas“ .
Literatūra ir šaltiniai:
1. Lietuvos miestai ir miesteliai. Akiras-Biržys. [Kaunas], 1932. T. 2, Biržų apskritis. 592 p. Iliustr.
2. Jonas Vileišis, 1872 01 03–1942 06 01 : gyvenimo ir veiklos datos. Parengė J. Aničas. Vilnius, 1992. 32 p.
3. Vileišiai : trijų brolių darbai tautai. Antanas Kučys. [Chicago, Ill.], 1993. 624 p. Iliustr.
4. Jonas Vileišis, 1872–1942 : gyvenimo ir veiklos bruožai. Jonas Aničas. Vilnius, 1995. 668, [1] p. Iliustr. ISBN 9986-02-097-2.
5. Tolimi vaizdai : signataro dukters prisiminimai. Rita A. Vileišytė-Bagdonienė. Vilnius, [2008]. 213, [3] p. Iliustr. ISBN 978-9955-415-82-4 (įr.).
6. Jonas Vileišis : 1872–1942. Portr. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. [Sudarytoja Vilma Bukaitė]. [Vilnius], [2006], p. 1–3.
7. Jono Vileišio atsiminimai 60 m. sukaktuvių proga: netolimoji praeitis. Lietuvos žinios. 1932, sausio 15, p. 3–4.
8. Kačerauskienė, Aldona. Jonas Vileišis – valstybininkas, teisininkas, publicistas, visuomenininkas. XXI amžius [interaktyvus]. 2007, sausio 24 [žiūrėta 2017 m. liepos 7 d.]. Prieiga internete: <http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2007/01/24/atmi_02.html>
9. Karčiauskas, Mykolas. Broliai Vileišiai: „Ir mes judinome žemę…“. Bernardinai.lt [interaktyvus]. 2009, birželio 3 [žiūrėta 2017 m. liepos 13 d.]. Prieiga internete: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-06-03-broliai-vileisiai-ir-mes-judinome-zeme/3102
10. Stašaitis, Jurgis. Ką mena senos nuotraukos. Iliustr. Krantai, 2013, nr. 2, p. 72–77.
11. Laurinaitis, Paulius Tautvydas. Jono Vileišio namas Kaune. Iš: http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/166
12. Vileišis Jonas. Iš: http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=VILEI%D0IS%20JONAS