Vladas Paulauskas (1886 m. gegužės 25 d. Kaune -1960 m. rugpjūčio 30 d. Romainiuose Kaune), vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius, režisierius, kultūros veikėjas.

Gimė neturtingo Kauno batsiuvio šeimoje. Tėvas, patenkintas savo amatu, skatino ir sūnų eiti jo pėdomis. Kompozitorius J. Naujalis pastebėjo atėjusio į bažnytinį chorą Vlado Paulausko gražų balsą ir absoliučią muzikinę klausą. Jis pakvietė talentingą berniuką lankyti vargonininkų kursus. Nuo 1894 m. Vladas Paulauskas giedojo ir mokėsi muzikinio rašto Kauno katedros J. Naujalio chore. Vėliau mokėsi Kauno gimnazijoje. Vargonininkų ir dirigentų kursuose pas V. Nacevičių ir J. Naujalį išmoko vargonuoti. Nuo 1905 m. vargonininkavo ir vadovavo chorams Kuktiškėse ir Kudirkos Naumiestyje, o įgijęs mokytojo kvalifikaciją, mokytojavo liaudies mokykloje.

Nuo 1908 m. pradėjo vargonininkauti ir vadovauti chorui Plateliuose, taip pat mokytojavo „Saulės“ parapinėje mokykloje ir vadovavo vaikų chorui.

1912-1946 m. gyveno Panevėžyje. Nuo 1912 m. vargonininkavo ir vadovavo chorams bei orkestrams Panevėžyje. Pirmojo pasaulinio karo metais kompozicijos mokėsi pas prof. F. Krüllį, orkestrinio dirigavimo ir orkestruotės pas vokiečių karinio orkestro kapelmeisterį von Holzą. 1926 m. Klaipėdoje eksternu išlaikė reikiamus egzaminus ir įgijo muzikos mokytojo cenzą. Daug metų dėstė muziką ir dainavimą Panevėžio 1-ojoje gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, buvo miesto muzikinio gyvenimo organizatorius. Vargonininkavo Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, mokytojavo ir vadovavo jo paties įkurtiems kolektyvams – Panevėžio šaulių sąjungos mišriam chorui, įvairiems pučiamųjų orkestrams. Rengė lietuviškus vakarus, koncertus, drauge su Panevėžio šviesuoliais organizavo kursus neraštingiesiems, prieglaudą lietuvių našlaičiams, 1915 m. su kitais įkūrė Panevėžio mieste pirmąją lietuvišką gimnaziją, 1918 m. – Panevėžio muzikos mokyklą, vadintą anuomet kursais. Steigė moksleivių orkestrus, chorus, dėstė muziką.

Jis – vienas pirmųjų Panevėžio kraštotyrininkų. Kartu su kitais panevėžiečiais savo surinktais eksponatais parėmė besikuriantį kraštotyros muziejų.

1918 m. surengė „Saulės“ draugijos muzikos kursus ir buvo jų vedėjas, buvo pradžios mokyklos vedėjas, dėstė muziką ir dainavimą lenkų gimnazijoje. 1924 m. subūrė Šaulių sąjungos chorą, su kuriuo dalyvavo visose trijose Lietuvos dainų šventėse Kaune (1924, 1928, 1930), buvo pirmosios Lietuvos dainų šventės jungtinio choro dirigentas, su choru koncertavo Klaipėdos krašte. 1930 m. suorganizavo pirmąją dainų šventę Juodkrantėje. Dalyvavo Lietuvos muzikų draugijos veikloje.

Buvo parašęs „Trumpą muzikos istorijos apžvalgą“, „Muzikos humoristiką ir rimtį“, bendradarbiavo Panevėžio spaudoje, „Mūsų krašte“, „Mokslo dienose“ ir kt.

Sovietams okupavus Lietuvą, 1946 m. suimtas ir įkalintas Šilutės konclageryje, nuteistas už lietuvių patriotinę veiklą, dešimčiai metų buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs į Tėvynę, 1955–1958 m. mokytojavo ir vadovavo bažnytiniams ir pasaulietiniams chorams Kuktiškėse (Utenos r.) ir Kavarske (Anykščių r.).

Mirė 1960 m. rugpjūčio mėn. 30 d. Romainiuose, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.