Vokiečių triumfas

[…] O vokiškas gyvenimas nuo 1916 metų Panevėžy pasireiškė pilnu tempu. Ant visų beveik namų durų bolavo užrašai „Belegt“ – vokiečių užimta. Visose mokyklose ir didesniuose namuose buvo pilna jų ligonių. Valdžios įstaigos pilnos interesantų – mūsų žmonelių. Jie klusnūs moka mokesčius, pabaudas, veža rekvizicijas, maistą, krautuvėse pasirodė Vokietijos prekės, ūžė kazino, teestubos. Jų kariuomenė vis dar žygiuoja pirmyn. Naktimis kanuolių šūviai vos besigirdėjo nuo fronto. Jis taip toli ties Dauguva. Gatvėse vis daug kareivių. Šventadieniais šv. Petro ir Povilo bažnyčioje 8 val. gražios vokiečių katalikų pamaldos… „Saulės“ gimnazija surengia kartais eiseną per miestą, žygiuoja į gegužines su karišku vokiečių orkestru ir lietuvišku „Saulės“ himnu bei dainomis. Rengiami kartais lietuviški vakarėliai su patriotiniais lietuviškais vaidinimais. Prislėgtas lietuvių ūpas kiek nurimsta.

Prie to viso reikėjo dar vokiečiams viešo pobūdžio pasilinksminimų. Ir surengė jie 1916.VI.18 labai gražų bažnytinį koncertą šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Vargonais skambino artistai, dainavo choras ir puikūs solistai, solistės klasinius muzikos dalykus. Ir publikos daug, žinoma, aukštesnių kariškių, gailestingųjų seselių ir t.t.

Ir visur reiškėsi galingas vokiečių gyvenimas okupuotoje lietuvių žemėje.

1916.VII.20 gavau komendanto pranešimą, kad VII.21 d. 9 ¾ val. būčiau pasirengęs pasitikti prie bažnyčios vartų Šviesiausiąjį kunigaikštį Reuss‘ą ir Jo Ekscelenciją von Harbou su palydovais, kurie atvykstą bažnyčios apžiūrėti.

Reiškia, patys viešpačiai galiūnai triumfuodami aplankys užkariautas žemes. Mes turime jiems nusilenkti.

Aš daviau parėdymą zakristijonui, kad bažnyčioje būtų viskas švaru ir tvarkoje ir kad vargonininkas Vl. Paulauskas būtų pasirengęs pagroti vargonais per 10 minučių pora kompozicijų.

Paskirtu laiku aš jau stovėjau be kepurės šventoriuje prie didžiųjų vartų jokiais bažnytiniais rūbais neapsirengęs. Prie manęs buvo pora kunigų, o toliau mažas būrelis smalsių žiūrovų.

Štai ir pamatėme Fermos gatve atjojantį nuo stoties raitelių eskadroną. Jųjų priešakyje pasipuošę valdovai. Nulipę nuo žirgų ir priėję prie manęs, jie pasisveikino paduodami man ranką. Aš užsirekomendavau esąs tos bažnyčios klebonu ir vyskupo generalvikaru. Paprašiau pamatyti bažnyčios vidų. Aš aiškinau, kada ji pastatyta, kada viduje atnaujinta. […] Rodžiau paveikslus… Tik žiūriu, viduje bažnyčios patiestas juodas calūnas su baltu kryžiu ir kaukolėmis; prie jo stovėjo didelis kryžius ir 4 žvakės. Man darėsi nejauku, kad zakristijonas jo nepašalino. Ką pamanys svečiai, gal tyčia jis patiestas jiems pasitikti.

O jie ir paklausė manęs: „Ką tai reiškia?“ Sakau, – buvo pamaldos už mirusius, zakristijonas nespėjo apsitvarkyti, aš liepsiu tuoj pašalinti. „Tegu sau stovi“, jie pratarė.

Aš paklausiau, ar nesutiktų ponai paklausyti vargonų muzikos. Jiems mielai sutikus, aš daviau ženklą vargoninkui. Puikiai pasisekė p. Paulauskui pademonstruoti darnių, gražių vargonų balsus, švelnias melodijas ir didingas smarkias preliudijas iš garsių kompozicijų ir iš jo paties variacijų.

Visi stovėjome susikaupę, o mūsų lakios mintys, muzikos akordų lydimos, skrido kažkur toli, kiekvieno gal į visai priešingas šalis ir galimybes. Aš bijojau, kad narsūs kariai nepaskaitytų sau piktu prognostiku, pranašavimu šito juodo calūno su baltu kryžiumi ir kaukolėmis.

Svečiai, padėkoję už priėmimą ir muziką, atsisveikino ir nujojo į miestą, tik ne per seną tiltą, kurs buvo kiek apiręs, o per brastą, žinoma, iš atsargumo, kad neįvyktų jiems kokia nelaimė […]

Ištvirkavimas

Karo siaubas pirmiausiai pakerta dorovę pačių kareivių. Silpnesnio būdo vyrai, ugnies laukuose sunervinti, dar bijodami gręsiančių pavojų, prie kiekvienos progos ieško nusigerti, o nusigėrę, žinoma, ištvirkauti, pavartojant kartais net grasinimo bei prievartos. Iš Panevėžio priemiesčių bei vienkiemių keletas tėvų buvo atėję pas mane nusiskųsti apie padarytas skriaudas jų dukterims nežinomų klajojančių ginkluotų kareivių.

Viena Senamiesčio mergaitė dėl to pamišo; atlikusi išpažintį tą pačią dieną actu nusinuodijo. Aš buvai iššauktas prie mirštančios. Ji buvo be žado, kriokė jos išdeginta gerklė. Škaplieriais ir rožančiu ji buvo pasipuošusi. Aš daviau tik paskutinį patepimą.

Kareivius pamaitinti ir sau pasipelnyti drąsesnės panevėžietės moterėlės bei merginos įsteigė kiekvienoje gatvėje net po kelias arbatines ir teestubas. Tos teestubos buvo įrengtos mažose žydų apleistose krautuvėlėse. Vokiečiai prižiūrėdavo jose švaros. Atrodė labai įtartinos bent kai kurios tos teestubos. […]

Karantinas

Liūdnos ištvirkavimo pasekos greit pasirodė. Į Kosinsko kareivines prie Smilgių g. vokiečiai suvarė apie tris šimtus moterų venerikių. Tuos namus atitvėrė spygliuotomis vielėmis ir apstatė sargyba. Dauguma apkrėstųjų buvo Kretingos ir Šiaulių. Kitos buvo tik susirgime įtartos, kitos jau pūvančios, smarkiai dvokiančios.

Sunkiai sergančios šaukdavosi kunigo. Gavėnios proga trys kunigai padarėm karantine rekolekcijas. Mano pamokslo klausydamos visos ligonės graudinosi, verkė. Visos atliko išpažintį ir ant rytojaus priėmė Komuniją. Tai baisiojo karo aukos iš šventos Žemaitijos.