Petras Mažylis (1890 06 09 Kriklinių k., Pasvalio r. – 1982 10 15 Dainavėlės k., Varanavo r., Baltarusijoje, palaidotas Germaniškio kapinėse, Biržų r.) – kraštotyrininkas, vargonininkas, spaudos bendradarbis. Vieną žiemą mokėsi Pumpėnų pradinėje mokykloje. 1903 m. privačiai mokėsi groti fisharmonija, vargonais. Į kultūrinį darbą įsitraukė 1905 m. Panevėžio apskrityje platino lietuvišką spaudą, steigė bibliotekas, rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas, užrašinėjo kraštotyrinę medžiagą. Dalyvavo 1905–1907 m. revoliuciniuose įvykiuose, buvo persekiojamas caro valdžios. 1909–1912 m. Kruonyje vadovavo chorui. Nuo 1913 m. tarnavo caro kariuomenėje Kijeve. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, 1914 m. pateko į austrų nelaisvę, joje kalėjo iki karo pabaigos. Apie šį laikotarpį 1931 m. išleido atsiminimus. Į Lietuvą grįžo 1919 m. ir tarnavo kariuomenėje Kaune. 1925–1926 m. vadovavo „Dainavos“ draugijos chorui Šilutėje, 1928 m. – chorui ir orkestrui Žagarėje. Po Antrojo pasaulinio karo apsigyveno Dainavėlės k. (Voronovo raj., Baltarusija). Bendradarbiavo „Lietuvos ūkininke“, „Šaltinyje“, „Nedėldienio skaityme“, „Viltyje“, „Vienybėje“, „Vilniaus žiniose“, „Karde“, „Karo archyve“, „Ryte“, „Mūsų momente“, „Mūsų krašte“, „Naujame žodyje“, „Panevėžio balse“, „Kraštotyroje“, „Bibliotekų darbe“.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka P. Mažylio atsiminimus apie Pirmąjį pasaulinį karą „Nelaisvės keliais“ (Kaunas, 1931) įsigijo kartu su kolekcininko Vincento Lukoševičiaus asmenine knygų kolekcija. Leidinys saugomas Retų knygų ir rankraščių skyriuje.

Pateikiame keletą šių atsiminimų ištraukų, kuriose – autoriaus patirta šiltinės epidemija, lietuvių karių džiaugsmas įsigijus lietuviškos spaudos, kalint belaisvių stovykloje Austrijoje bei autoriaus pasakojimas apie 1918 m., grįžtant į Lietuvą, Varšuvoje sutiktus kraštiečius.

Ligos, mirimai ir brolių kapai

Epidemija baisiai siautė. Aš irgi buvau susirgęs šiltine ir apie savaitę išgulėjau bendroje stovykloje, bet vėliau, kai visai nusilpau, buvau perneštas į IlI-čios grupės ligoninę. Pagulėjęs trejetą savaičių., šiaip taip iš ten išsikasiau ir grjžau į bendrą grupę, kur buvo sveikesni belaisviai. Po keleto dienų dar sunkiau susirgau ir atsidūriau toje pačioje III-os grupės ligoninėje. Čia mano sveikata negerėjo, todėl mane su lova išnešė į X-os grupės ligoninę. Ši grupė buvo bent už 1 km atskirai lauke; belaisviai buvo ją praminę skerdykla, nes kas ten pakliūdavo – nebegrįždavo. Su manim kartu išnešė dar keletą silpnų ir be vilties ligonių. Aš nebuvau dar netekęs sąmonės, o tik labai nusilpęs, kad nei galvos nei rankos negalėjau pakelti ir net užsikloti pats nepajėgiau. Benešant mane per lauką į tą vadinamą skerdyklą, ryte tekėjo graži saulutė, o aš aukštelnikas gulėdamas žiūrėjau i dausas ir šviečiančius spindulius, kur snie­gas, regis, aukso akutėm, žibėjo. Pamaniau, gal paskutini kartą tą saulu­tę tekant matau, o jos nusileidžiant jau nebematysiu… O negailestingi sanitarai, gal manydami, kad mes nebepagysime, nerodė mums jokio pa­sigailėjimo; atnešę pastatė su lovomis lauke prie barakų ir niekam nieko nesakę grįžo atgal. Matyti, jie bijojo tų barakų ir durų atidaryti, kad ne­užsikrėstų. Vis dėlto laukiam, kad kas įneštų į barakus ir sukandę dantis tylim. Bet kas čia skubinsis!

Niekas ir nemato, kad mes baigiam šalti. Kad nors į užvėjį kiek pastatytų, bet nei vienas mūsų negalim atsikelti. Manėm, ištiesų atnešė tam, kad iš čia mes nebegrįžtume. Pradėjom visaip šaukti; piktuoju ir gražiuoju maldauti ir gražiausiais žodeliais prašyti. Niekas neateina… Kiti ligoniai pradėjo blaškytis ir kledėti. Iš kairės nuo manęs gulėjęs vienas rusas inteligentas Sadikov sustingo lovoje čia pat lauke, o kitas kledėdamas pusnuogis išvirto iš lovos į griovį ant sniego; vargšas mėgino kur tai bėgti, bet jėgų neturėjo; sukniubo ant spygliuotos tvoros vielos, visas susidraskė, kraujais apsipylė. Šiurpulys ėmė tai matant! Tik tuomet mus pastebėjo austrų sargybinis kareivis; jis atbėgęs, iššaukė rusus sanitarus, kurie pagaliau mus sunešė į ligoninės barakus.

Šiame barake radau gulint apie 200 ligonių. Ten viešpatavo tyla ir mirtis… Tik kai kas dusliai kosėjo. O rusai felčeriai antrame barako aukšte girtuokliavo ir dainas dainavo. Sakėsi, tik tuo būdu tegalį apsiginti nuo užsikrėtimo šiltine. (p. 14–15)

Pirmas laiškas iš Kauno ir lietuviški laikraščiai

1917 metais per tarptautinį Raudonąjį Kryžių pradėta daugiau gauti iš Rusijos laiškų bei vieną kitą siuntinį. Jau retkarčiais vienas antras laiškelis ir iš okupuotos Lietuvos patekdavo į stovyklą. 1916 metais aš rašiau keletą laiškų ir atvirukų per Raudonąjį Kryžių į Kauną ir Vilnių senesniems pažįstamiems. Jų, matyti, ten nebūta, nes atsakymų nesulaukiau. Tad porą atvirukų siunčiau, adresuodamas „kam nors iš lietuvių Kaune“ ir prašiau pranešti nors mažą žinelę iš Lietuvos. Pamaniau, rašyk nerašyk, o iš ten vis nieko neatsakoma! Pagaliau gavau atsakymą iš lietuvio Urbelio A. gyvenančio Kaune (man visai nepažįstamo), kurs, savo laiške (grąžinamoje atviruko atkarpoje) gana gudriai pranešė šį bei tą primindamas apie šviesesnę ateitį, kad net vokiečių cenzoriaus budri akis to nepastebėjo. Tą laišką keliems lietuviams perskaičius, visos stovyklos lietuviai ėjo žiūrėti ir prašė mane paskaityti, kas Lietuvoje yra, ar ten liko nors vienas gyvas žmogus ir t. t. Malonus buvo ir tas iš mūsų tėvynės atėjęs mažas popierėlis. Tai buvo pirmas gyvybės ženklas iš gimtojo krašto.

Iš minėto Urbelio laiško taip pat sužinojom, jog Kaune vokiečių valdžia lietuviams mokytojams įsteigė kursus, leidžia lietuvišką laikraštį „Dabartis“. Po to iš stovyklos mes pasiuntėm minėtam laikraščiui ke­letą atsišaukimų su pranešimais, jog tokie ir tokie belaisviai yra gyvi ir prašo greitai pranešti jų tėvams ir giminėms. Vėliau aš pasiunčiau Kaunan redakcijai keletą kronų ir gavau bent penkis numerius „Dabarties“, kur viename (13 nr.) radom patalpintus mano ir kitų belaisvių laiškus. Vėliau gauta iš Vilniaus „Lietuvos Aidas“ ir taip pat reguliariai buvo gaunama iš Kauno „Dabartis“. Šie laikraščiai stovykloje lietuvių tarpe eidavo iš rankų į rankas, kol suplyšdavo. Tai buvo didelė naujiena ir džiaugsmas, kad lietuviškas spausdintas žodis, taip toli, ties Alpių kalnais ir seniai mums bematytas pasiekė savus liūdno likimo tautiečius. Ir nelaisvė, regis, pasidarė lengvesnė. Ypač iš „Lietuvos Aido“ straipsnių jutom, kad ant tų karo griuvėsių, Lietuva turi stotis nebe tokia, kokia buvo… (p. 27–28)

Varšuvoje

Čia užsiregistravome miesto karo komendantūroje, kaip buvo nurodyta iš Krokuvos. Iš čia mus pasiuntė generalinio štabo žandarmerijon. Krokuvos dokumentus atėmė ir poručnikas, rodos Vloskovičius, parašęs raštelį, pasiuntė mus į Povonzkus (Senojon Varšuvon), kur buvo grupė atsarginių lenkų karininkų ir valdininkų, laukiančių paskyrimo į kariuomenės dalis.

Ten radome pažįstamų karininkų iš Lietuvos, būtent: podporučiką Kučnerį iš Panevėžio miesto ir du broliu Sondakus irgi panevėžiečius. Jų tėvas prieš karą daug metų turėjo Panevėžyje kiną „Olimp“. Dar buvo trečias karininkas nuo Raseinių, tūlo dvarininko sūnus (pavardę pamiršau) .ir dar keletas vilniečių. Minėtas Knčneris grįžo iš Vokietijos nelaisvės. Gi vienas iš Sondakų, buvo atvykęs per Turkiją ir Italiją iš Rusijos Dovbor Musnickio legionų korpo. Tų Sondakų dar trys broliai buvo karininkai lenkų kariuomenėje. Taigi, kiek aš žinau, tik vienas Panevėžio miestelėnas davė Lenkijai penkis karininkus! O kiek jų daugiau dar buvo ir yra?

Varšuvos karininkų mokykloje sutikau, man iš mažų dienų pažįstamą nuo Subačiaus iš Gelažių buvusio dvarininko sūnų Kušelevskį Jurgį, kurį studentas Balčikonis (dabar profesorius, kalbininkas) 1908 metais mokė berengdamas įstoti į Panevėžio realinę mokyklą. Tuomet Jurgiukas buvo lietuvis, del lietuvystės nekartą su savo pussesere, Sofija Kušelevskaite, ginčydavosi. Lietuviškai Jurgiukas tuomet kalbėjo geriau, negu lenkiškai. Bet čia lenkų karo mokykloje, praslinkus dešimčiai metų, nebegalima buvo ir prakalbėti lietuviškai. Jis, kaip būsimas lenkų karininkas, tik svajojo, kaip greičiau likti karininku ir ant gražaus žirgo su kardu, gražioje uniformoje, su savo kariuomenės dalimi parvykti į gimtąjį kraštą. Gal jis ir liko lenkų karininku, bet į Lietuvą atvykti, kiek žinoma, iki šiol nesiseka.

Taip pat sutikau senesnių iš 1909 metų pažįstamų ir vilniškių, kurie čia buvo karininkais ir įstoję lenkų kariuomenėn, o kiti sėdėjo Il-je atsargoje laukdami paskyrimo.

Tą viską matant, gaila buvo, kad tiek daug gerų lietuvių tarnauja ir dirba kitiems. Ar čia bloga valia, ar iš dalies nemokėjimas bei trūkumas žmonių, kurie savo laiku būtų sugebėję, kaip kad lenkai savuosius iš svetur (net Vengrijoje) rinko. Ar gal mūsų neturtas tam kliudė?

Varšuvoje sutikome Kalėdų šventes. Gražiai buvo papuošta karininkų valgykla ir skaniai pagamintos kūčios. Daug čia buvo kalbų ir džiaugsmo del pirmų Kalėdų švenčių nepriklausomoje Lenkijoje. Vienas senas rusų tarnybos pulkininkas, grįžęs iš vokiečių ilgos nelaisvės, o dabar kaipo grupės perdėtinis, besakydamas karštą kalbą, net buvo apalpęs; teko jį išnešti iš salės. (p. 38–39)