Pirmasis pasaulinis karas, prasidėjęs 1914 metų rugpjūčio 1 dieną, Panevėžio apylinkes pasiekė tik po pusmečio. Iki 1915 m. pavasario didesnių ekonominių bei socialinių sukrėtimų panevėžiečiai nepajuto, o karo padėtis mieste suvaržė tik politinį ir visuomeninį gyventojų aktyvumą. Pirmomis karo dienomis paskelbus karo padėtį, civilinę miesto valdžią pakeitė karinė. 1914 m. rugsėjo mėnesį karo komendantūra pradėjo registruoti šauktinius į kariuomenę, įvedė karo komendanto valandą, uždraudė valdžios nesankcionuotus gyventojų susirinkimus ir viešą politikavimą karo ir valdžios temomis, taip pat paskelbė spaudos, laiškų ir pokalbių telefonu cenzūrą. Panevėžyje buvo sustabdyta visų civilinės paskirties pastatų statyba. Jau 1914 m. rudenį pradėjo augti paklausiausių prekių kainos, caro valdžia pradėjo vykdyti arklių, maisto produktų, vežimų ir kt. rekvizicijas iš gyventojų. Miestiečiai atsiiminėjo indėlius iš bankų – dėl to pakriko finansinių institucijų veikla.

1915 m. pavasarį karo veiksmai Rytų Prūsijoje rusų armijai pradėjo klostytis labai nepalankiai. Vokiečių kariuomenė artėjo prie Lietuvos, todėl iš Kauno į Panevėžį persikėlė gubernatoriaus Griazevo administracija ir jos pagrindinės įstaigos. Buvęs tik provincijos miestu, Panevėžys 1915 m. pavasarį tapo laikinuoju gubernijos centru. Gegužės mėnesį valdžios įsakymu buvo priversti palikti miestą ir evakuotis į Rytus dauguma žydų. Žydus oficialioji valdžia laikė potencialiais Vokietijos kariuomenės žvalgais ir talkininkais. Žydai buvo prievarta sodinami į geležinkelio vagonus ir vežami Daugpilio arba Švenčionių kryptimi. Gegužės mėn. iš miesto pradėjo trauktis versliausi, turtingiausi ir intelektualiausi gyventojai, kurie su savimi išsigabeno turtą, apyvartinį kapitalą ir prekių atsargas.

1915 m. liepos mėn. frontas visiškai priartėjo prie Panevėžio. Iš Šiaulių į Panevėžį persikėlė Rusijos 5-osios armijos štabas. Gubernatorius Griazevas miesto ir apskrities gyventojams paskelbė įsakymą, kad nesėkmingos Panevėžio gynybos atveju visi mobilizacijai tinkami vyrai privalės trauktis į rytus, valstybinės įstaigos su visu turtu evakuotos, o kitas mieste likęs vertingas turtas ir komunikacijos sunaikinti. Šio įsakymo nevykdymo atveju Griazevas grasino sudeginti miestą. Karo komendantas Petrovskis prasitarė, kad Panevėžys ir jo apylinkės taps dykuma, panašia į Sacharą.

1915 m. liepos mėn. viduryje Panevėžio prieigas gynusių 3-iojo ir 27-ojo korpusų kariniai daliniai buvo išsidėstę gynybai Bernatonių–Nausodės, Pavešėčių–Vaišvilčių ir Čiūrų–Krekenavos ruožuose. Vokiečių kariuomenei užėmus Šiaulius rusų armijos daliniai pradėjo skubiai ir netvarkingai trauktis. Į Panevėžį įžengė ne tik nauji rusų kariuomenės srautai, besitraukiantys civiliai gyventojai, bet ir pirmieji vokiečių karo belaisviai.

Rusijos kariuomemei traukiantis, liepos mėnesį iš miesto buvo evakuotos pagrindinės įmonės, žaliavų ir maisto atsargos, svarbiausios švietimo, sveikatos, globos įstaigos ir jų personalas. Gubernijos administracija ir vyriausieji policijos pareigūnai apsistojo Kostromos gubernijoje, miesto valdyba ir ugniagesių tarnyba – Maskvoje, Savitarpio pagalbos draugijos valdyba įsikūrė Vitebske, miesto bankas – Murome, Iždinė ir mokesčių inspekcija – Oriole. Mokytojų seminarija evakuota į Mstislavlį, Realinė mokykla – į Veniovo miestą Tūlos gubernijoje. Į Jaroslavlį išgabentos Marijos mergaičių mokykla bei Aukštesnioji liaudies mokykla. Vykdant evakuaciją Panevėžys neteko svarbiausių ekonominių, administravimo ir intelektualinių resursų.

1915 m. liepos 24 d. vokiečių kariuomenė pralaužė Čiūrų–Krekenavos rusų gynybos liniją ir tą pačią dieną užėmė Pušalotą.

1915 m. liepos 27 d. be didesnio pasipriešinimo į Panevėžį įžengė 80-osios vokiečių divizijos daliniai. Nors pats Panevėžio miestas dėl karo veiksmų beveik nenukentėjo, Rusijos kariuomenė miesto apylinkėse vykusiuose mūšiuose neteko 27 000 karių.

Naujoji okupacinė valdžia taip tvarkė krašto ir Panevėžio ūkį, kad būtų užtikrintas maisto ir kitų reikmenų tiekimas frontui ir paspartintas Rusijos kariuomenės nuniokotas Mažosios Lietuvos atstatymas.

Įvykdžius administracinę reformą, Panevėžio apskritis buvo padalyta į tris dalis: Panevėžio, Joniškėlio ir Šeduvos apskritis. Civilinė ir karo valdžia mieste perėjo kreishauptmano ir karo komendanto žinion. Penkių narių miesto Valdyba, kurios sekretoriumi paskirtas Kazys Bizauskas ir apskrities viršininko paskirtas miesto burmistras Antanas Narkevičius galėjo tik patarti bet nespręsti.

1915–1916 m. naujoji miesto valdžia palaikė pavyzdinę komunalinę tvarką, be gailesčio teisė ir baudė mirties bausme plėšikaujančius asmenis, uždraudė gyventojams be raštiško Karo komendantūros leidimo išvykti iš miesto, naudotis dviračiais ir geležinkelio transportu. Įvedė spaudos, laiškų, pokalbių telefonu cenzūrą, alkoholinių gėrimų, tabako, degtukų, druskos, sacharino gamybos monopolį, uždraudė laisvąją prekybą maisto produktais, visi gyventojai gavo naujus vokiškus pasus. Dalis gatvių pavadinimų buvo pakeisti vokiškais. Nuo 1915 m. lapkričio 1 d. įvestas Grigaliaus kalendorius.

Gyventojai buvo apmokestinti žemės, turto, pagalvės, verslo, pasilinksminimų, gyvūnų laikymo mokesčiais. Dar labiau gyventojus skurdino 3–4 kartus per metus skelbiamos įvairiausios rekvizicijos.

Vokiečių okupacinė valdžia išgabeno iš miesto pramonės įrenginius, spalvotuosius metalus, medieną, valdiškų įstaigų inventorių ir kitas vertybes, t. y. tai, ko nespėjo evakuoti caro administracija.

Naujoji valdžia savo reikmėms nusavino geriausius miesto pastatus. Buvusiuose apskrities rūmuose apsistojo apskrities viršininkas, karo komendantas ir įgulos vadovybė, o pagrindiniame Panevėžio viešbutyje – telefono, telegrafo ir radijo stotys. B. Rubinšteino namuose Turgaus a. įsikūrė karo žandarmerija. Realinėje mokykloje, Mokytojų seminarijoje, Teismo rūmuose ir senose Savitarpio pagalbos draugijos patalpose buvo įkurdintos karo ligoninės.

Aikštėje prie buvusios pijorų, o tuo metu – stačiatikių cerkvės buvo įrengta karo belaisvių stovykla. Vokiečiai joje kalindavo iki 2000 Rusijos armijos karo belaisvių. Į Panevėžio kalėjimą vokiečiai pradėjo gabenti iš visos Lietuvos ir Daugpilio kalėti nuteistas moteris. Kosinskio kareivinėse prie Naujamiesčio g. okupacinė administracija įkūrė ligoninę karantiną venerinėmis ligomis sergančioms prostitutėms iš visos Lietuvos. Kartais besigydančiųjų skaičius siekdavo beveik 300. Karo belaisviai ir kiti įkalinti asmenys dirbo miesto tvarkymo darbus, kirto miškus Panevėžio apylinkėse, ruošė kurą žiemai.

Vokiečių karinė administracija pradėjo gaivinti karo poreikiams reikalingą gamybą, suremontavo ir paleido S. Rabinovičiaus elektrinę, sutvarkė gatvių apšvietimą, vėl pradėjo dirbti malūnai. S. Montvilos fabrike buvo atidaryta duonos kepykla, priemiesčiuose – keletas gyvulių skerdyklų. 1915 m. pab. Prie geležinkelio stoties ir netoli Paliūniškio pastatę lentpjūves vokiečiai pradėjo kirsti Žaliąją girią ir vežti geriausią medieną į Vokietiją. Šalia Plukių kaimo pastatė tris aviacijos angarus. Juose buvo remontuojami ir surenkami iš Vokietijos atvežti lėktuvai. Čia jie būdavo išbandomi ir vėliau siunčiami į frontą.

Karo metais Panevėžį ir jo gyventojus skurdino ne tik vokiečių kolonijinė politika, bet ir gaisrai bei įvairios epidemijos. 1916 m. ir 1917 m. Panevėžyje kilo dizenterijos, dėmėtosios ir vidurių šiltinės epidemijos. 1915–1918 m. sudegė arba nukentėjo nuo gaisrų bei plėšimų beveik vienas trečdalis Panevėžio pastatų.

Vokiečių karinė administracija į švietimo klausimus žiūrėjo gana palankiai, nes įžvelgė galimybę auklėti ir integruoti lietuvių jaunimą į vokiečių visuomenę. Mieste likusios lietuvių inteligentijos dėka jau 1915 m. rudenį Panevėžyje pradėtos steigti lietuviškos mokyklos. 1915 m. spalio 27 d. rusų kalba kaip dėstomoji buvo uždrausta ir įvestas privalomas vokiečių kalbos mokymas, paliekant teisę mokytis ir lietuvių kalbos. Mokyklų inspektoriumi vokiečių administracija paskyrė M. Grigonį. „Saulės“ draugijos Panevėžio skyriaus pirmininkas kun. J. Stakauskas, kun. J. Maciejauskas, K. Bizauskas, mokytoja M. Geigaitė-Putramentienė, M. Grigonis ir muzikologas V. Paulauskas įkūrė pirmąją lietuvišką gimnaziją Panevėžyje.

Vokiečių karo valdininkai toleravo ne tik lietuviškas mokyklas, bet ir panevėžiečių kultūrinę raišką. Administracija leido oficialiai veikti visoms kultūros ir švietimo draugijoms, kurios nepolitikavo ir buvo lojalios okupacinei valdžiai. Mieste veikė Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Panevėžio skyrius, ateitininkų, aušrininkų, pavasarininkų organizacijos.

Aktyvesnis pasipriešinimo vokiečių okupacinei valdžiai judėjimas iki 1917 m. buvo nežymus dėl įvairiausių suvaržymų ir pačios miesto visuomenės pasyvumo. Pirmieji atsišaukimai, nukreipti prieš Panevėžio vokiečių karinę administraciją, pasirodė 1916 m. rudenį. V. Januška ir J. Indriūnas, padedami G. Petkevičaitės-Bitės, Panevėžio apylinkėse platino rankraštinį laikraštį „Laisvės kelias“. Lapkričio 1 d. mieste pasirodė 200 atsišaukimų prieš vokiečių valdžią. 1918 m. rugsėjo mėn. pradžioje įkurtas Panevėžio miesto ir apskrities bolševikų komitetas.

1918 m. lapkričio 11 d. Vokietijos karo vadovybei pasirašius Kompjeno kapitualiacijos aktą, apie tai sužinoję bolševikai nutarė ginkluotis ir imtis aktyvesnių veiksmų. 1918 m. lapkričio 13 d. Sovietų Rusijai paskelbus apie Bresto taikos anuliavimą, Raudonoji Armija pajudėjo į vakarus. Tokiomis aplinkybėmis miesto bolševikai pradėjo veikti visiškai legaliai ir įžūliai: reikalavo iš vokiečių karinės administracijos ginklų, savo asmens neliečiamumo dokumentų, organizavo darbininkų profsąjungas ir telkė būsimus ginkluotus būrius.

Buvusi miesto Valdyba, išrinkta 1913 m. rugsėjo mėn. ir 1915 m. liepos mėn. vokiečių kariuomenės nušalinta lūkuriavo ir aktyvesnės veiklos nerodė. Buvęs miesto burmistras A. Vitartas tikėjosi perimti iš vokiečių karinės administracijos įgaliojimus valdyti miestą taikiai ir laikantis visų teisinių procedūrų. Taigi, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Rusijos valdžios vykdytos prievartinės evakuacijos, vokiečių karinės administracijos atvirų plėšimų ir rekvizicijų politikos, gaisrų ir kitų stichinių nelaimių nuniokotame, apie trečdalio gyventojų netekusiame Panevėžyje pradėjo formuotis politinių ir karinių jėgų tarpuvaldis. 1918 m. lapkričio mėn. miestą tebevaldė vokiečių karinė administracija. Vilniuje susiformavus Lietuvos Laikinajai Vyriausybei pretenzijas į valdžią, tiesa, nedrąsiai pradėjo reikšti miesto carinės Dūmos išrinktosios Valdybos nariai, su kuriais vokiečių administracija palaikė veikiau mandagų nei dalykinį ar politinį dialogą. Panevėžio bolševikai, kurių veiklą iš dalies per Vilniaus bolševikų vadovybę finansavo Sovietų Rusija, aktyviai ruošėsi uzurpuoti valdžią mieste, nors 1918 m. rudenį jų grėsmės neįvertino nei vokiečiai, nei tikrieji miesto savivaldybininkai.

Šaltiniai: Gudas, Kęstutis. Panevėžys Pirmojo pasaulinio karo metais // Iš Panevėžio praeities. – Panevėžys : Panevėžio kraštotyros muziejus, 2001. – P. 8–9.
Gudas, Kęstutis. Panevėžys Pirmojo pasaulinio karo metais // Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m. – Panevėžys, 2003. – P. 287–297.