Vokiečių okupacija

Kaimo žmonės pirmutinių vokiečių labai bijojo. Kariuomenei praėjus ir frontui atsitolinus, krašte liko vokiečių administracija – komendantūros, kreishauptmanai, žandarai, amtvoršteheriai. Žandarai nešiojo pusapvales blėkas, pakabintas po kaklu ant kurių buvo įspaustas įrašas „Militaerverwaltung Litauen“. Kaiku-riuose kaimuose stovėjo 4–5 raiteliai prūsai, bet jie su žan­darais nieko bendro neturėjo. Neturėdami ko veikti, jie bendravo su kaimo jaunimu. Vakaruškos ir kaimo baliai be jų neapsieidavo – jie ateidavo nekviesti. Prie miškų gyvendavo dar 3–4 kareiviai, daugiausia Poznanės lenkai, kurie vykdė miškų ekspluataciją – samdė darbininkus, kirto mišką ir gamino anglis. Tie vokiečiai-lenkai labai girtuokliaudavo ir su ūkininkais darydavo miško biznius. Išdegtas anglis traukiniais išveždavo kažkur, vieni aiškino, kad jos vežamos į frontą kareiviams pasišildyti, kiti sakė – parako gamybai. Šimtai darbininkų kirto mišką – gražiausias pušis ir egles degino į anglis. „Skarbavi“ miškai labai praretėjo. Vokiečių sudaryti kreisai buvo maždaug tokio dydžio kaip 5–6 N. Lietuvos valsčiai. Mes priklausėme „Kreis Ponewiez“, kiti gretimi kreisai buvo „Kreis Schadow“ ir „Kreis Johanischkele“. Gyventojai negalėjo be leidimo važiuoti iš vieno kreiso į kitą. Ūkininkai prie savo vežimų visada turėjo turėti lenteles su užrašu: pavardė, kaimas, kreisas. Pvz. – Viktor Žilys, Dorf Skaistogiry, Kreis Ponewiez. Ūkininkai turėjo daug bėdos dėl tų lentelių, nes kaime nebuvo kas mokėtų vokiškai „drukavotai“ užrašyti. Per atostogas man jas tekdavo „drukavoti“ ir užsidirbti po ostmarkę už lentelę. Kiti ūkininkai važiuodavo be lentelių ir gaudavo „Straf“ 5 markes, nes ant kelių stovėdavo vokiečiai ir tikrindavo.

Be leidimo buvo draudžiama pasipjauti gyvulį, susimalti malūne grūdų ir parduoti atliekamus produktus. Papjautą kiaulę ūkininkas veždavo svilinti į mišką, nes buvo išdavikų, kurie pranešdavo vokiečiams. Grūdus maldavo slaptai rankinėmis girnomis kamarose ir vienas šeimos narys stovėdavo prie vartų sargyboje.

Vokiečių žandarai dažnai maišydavosi kaimuose. Jie visur kaišiojo nosį – prižiūrėjo, kad būtų atiduotos rekvizicijos, varydavo žmones kelių taisyti. Maisto produktus: kiaušinius, sviestą, lašinius ūkininkai turėjo sunešti pas seniūną, kuris nugabendavo į surinkimo vietą ir perduodavo vokiečiams. Mūsų apylinkėje toks punktas buvo Sujetų dvare, ten teko matyti kaip vokietis vieną seniūną lazda vanojo už nepakankamą maisto pristatymą.

Mūsų kaimo seniūnu buvo stambus ūkininkas Michelevičius, kuris mokėsi Mintaujos vokiečių gimnazijoj ir gerai vokiškai kalbėjo, tai su juo vokiečiai skaitėsi.

Seniūnų padėtis buvo nepavydėtina, nes jie turėjo vykdyti vokiečių įsakymus ir kartu taikintis prie ūkininkų. Jie buvo vokiečių paskirti ir negalėjo atsisakyti.

1917 m. mūsų apylinkės kaimus vėl užplūdo vokiečių kariuomenės daliniai. Jie čia buvo mankštinami ir paruošiami pulti Rygą, kurios vokiečiai ilgai negalėjo paimti. […] (p. 37–38)

Hindenburgas Panevėžyje

Vokiečių karo frontas apie metus buvo sulaikytas ties Ryga, kuri buvo paimta tik 1917 m. rudenį. Tais metais vykdamas į Rygos frontą vyr. vokiečių kariuomenės vadas rytuose Hindenburgas buvo sustojęs Panevėžyje ir nakvojo Rosako viešbutyje. Jis atvyko traukiniu 10 val. vakaro. Gatvė nuo stoties buvo apstatyta kareiviais su degančiais žibintais, o turgavietėje (miesto centre) stovėjo išrikiuoti kareiviai su orkestrais. Išlipęs iš mašinos senas feldmaršalas su savo svita apėjo kareivių kolonas ir jam stabtelėjus, pasigirsdavo kareivių šūkiai. Apėjęs visas kolonas jis sugrįžo su savo svita prie viešbučio ir stovėdamas ant šaligatvio priėmė įgulos paradą, po to užlipo į antrą aukštą nakvynei. […] (p. 39)