Valdemaras Kukulas

„Paulius Širvys yra tylaus liūdesio, skaidraus ilgesio ir taurios vienatvės poetas, kurio išgyvenimams adekvačiai pajusti ir suprasti taip pat reikalinga tyla ir vienatvė. Ir – sugebėjimas mylėti, mūsų kasdien vis labiau ir labiau prarandamas. Pagaliau Paulius Širvys yra nepriekaištingos fonikos, tobulos muzikinės melodijos eilėraščio meistras, kurį įvertinti turbūt sunku jau net šiandieniniams jauniems poetams: tokiam įsiklausymui į vidines eilėraščio, kalbos struktūras būtinas didžiulis susikaupimas ir nemažesnės laiko sąnaudos. Kita vertus, kad ir kaip šiandien gyventume ir reflektuotume poeziją, akivaizdu, kad kuo labiau tolstame nuo gyvos, deklamuojamos, skanduojamos Pauliaus Širvio poezijos, tuo labiau atsiveria jos žmogiškumo gelmė, ir tai yra jos stebuklas“.

Valdas Kukulas. Tylos ir vienatvės dainius // Paulius Širvys. O parodyt širdies negaliu. – Vilnius, 2000, p. 7

Algimantas Baltakis

„Iki gyvenimo pabaigos jis liko kareiviu, niekaip negalinčiu grįžti iš karo. Todėl negalima įsivaizduoti Širvio poeto be Širvio žmogaus, be jo nelengvos, tačiau nuostabiai tyros biografijos. Lygiai kaip ir sunku įsivaizduoti Širvį žmogų be Širvio poeto. Maža tėra dainių, kurių gyvenimas būtų toks poetiškas, kaip Pauliaus. Jis – poetas iš Dievo malonės, gimęs su žvaigžde kaktoje, ir tai buvo jo laimė ir jo prakeikimas – kaip ir visų didelių poetų“.

Metai su Pauliumi / sudarė A. Pakėnas. – Vilnius, 2007, p. 377

Vytautas Kubilius

„Jis mokėjo gyventi kaip poetas, kaip poetas romantinės laisvės, polėkio. Literatūra jam nebuvo profesija, pragyvenimo būdas, karjeros laiptai. Jis, regis, visai nė nesirūpino, ar išeis jo knygelės, ar ne. Jis gyveno tokį vėjų išblaškytą gyvenimą, be pinigų, be automašinos, ir iš savo sujaukto gyvenimo mokėjo padaryti nuostabiai tyrus eilėraščius. Ar jis skaitė kitų poeziją, ar skaitė kritiką, – nežinia. Bet turėjo Dievo duotą talentą ir dainavo. Iš kažkokios gilumos, tolesnės negu intelektas“.

Vytautas Kubilius. Dienoraščiai, 1978–2004. – Vilnius, 2007, p. 20

Marcelijus Martinaitis

„Dabar sunku pasakyti: ar tame žmoguje kūryba puošė gyvenimą, ar gyvenimas – kūrybą. Po lengvu dainingos poezijos šydu kartais slėpėsi liūdesys, karo žaizdos – ir publika tai jautė, pritarė, paskui poetą šnabždėdama jo paties beveik išdainuojamus žodžius“.

Paulius Širvys. Ir nusinešė saulę miškai. – Vilnius, 1984, p. 5

Mykolas Karčiauskas

„Jis buvo paveldėjęs Tėvų ar Gamtos dovaną – nuostabų jausmą gerbti kitą žmogų. Jeigu nesulaukdavo atsako, išeidavo tylus į nieko nelaukiančius namus… Ir nieko nebelaukdavo. Iki ryto… Tyliai rūkydavo, krestelėjęs galvą apžvelgdavo savo būstą ir prasitardavo: atėjau namo ir nieko nebelaukiu (…) Kalbantis kartais pasirodydavo, jog Paulius žino viską: kas buvo ir kas dar bus. Kas jį išmokė šito paprasto žinojimo, kai kiti klaidžioja kaip senkapiuos po sielos brūzgynus ir nieko neranda? Jis visada geisdavo savo eilėraščiuos šviesos, rasdavo ją dažniausiai rudenį: liepsnabokščiai klevai jam skambėjo kaip varpai, liepsnojo lyg padegti laiškai… Obelų žydėjimas įsipina į mėnesieną, į ilgesio giesmes, ir brenda broliai, balti beržai, kol pats įsikūnija tame baltume, medžio šerdyje su visa širdimi“.

Iš: https://www.bernardinai.lt/2020-01-11-poeto-p-sirvio-100-meciui-iskirsti-pauliaus-sielos-berzai-i/

Onė Baliukonė

„ Išties, jo geriausių eilėraščių (nors jų nėra daug) vibracijos, virpesiai – taigi paties poeto sielos virpėjimai – unikalūs, nepakartojami. Skaidrūs it kalnų krištolo nuoskilos… Ir šiandien, perskaitęs nė kiek nepasenusias, nesusidrumstusias eilutes, darsyk įsitikini: jų jėga buvo ir liko – žmogiškasis ilgesys. Ir žemiškoji žmogaus vienatvė. Iš ten – neblėstančios meilės šaukimasis… Kai kurie P. Širvio tekstai ir dabar apstulbina savo magnetizmu, vidine energija, galingais poetiniais vaizdais. Ir kartu be galo švelniais, subtiliais, net, sakyčiau, moteriškais žodžių sąskambiais, įtaigia instrumentuote“.

Metai su Pauliumi / sudarė A. Pakėnas. – Vilnius, 2007, p. 243

Jonas Avyžius

„Paulius Širvys – išskirtinė poeto asmenybė lietuvių literatūroje. Jį galima būtų palyginti su pilku paukščiu giesmininku, kuris savo nuostabiu čiulbėjimu džiugina visus nesirūpindamas, ką rytoj pales. Tai buvo stichiško talento menininkas, nesiekęs sau jokių materialinių gėrybių, labiausiai atitolęs nuo daiktų pasaulio, niekinęs tai, kas daugeliui šio šimtmečio antroje pusėje yra tapę gyvenimo tikslu. Retai jį pamatydavai apsirengusį išeigine eilute, su kaklaraiščiu, pakenčiamais batais; mėgstamiausias jo drabužis buvo kareiviško kirpimo žalia palaidinė.“

Metai su Pauliumi / sudarė A. Pakėnas. – Vilnius, 2007, p. 28

Mykolas Sluckis

„Dažnai kalbama apie „aurą“. Ypač ją pamėgę burtininkai, kerėtojai, dvasiniai apsišaukėliai lietuviškais ir azijietiškais vardais. Tarp nedaugelio, ja gamtos apdovanotų, Paulius. Jį visad lydėjo gerumo, nesavanaudiškumo, patiklumo aura. Šalia jo pabuvęs jausdavausi geresniu, atlaidesniu“.

Metai su Pauliumi / sudarė A. Pakėnas. – Vilnius, 2007, p. 40

Alfas Pakėnas

„P. Širvys buvo panašus į kaimo žmogų, kuris, nors ir neragavo didelių mokslų, tačiau buvo intuityvus, išmintingas ir, svarbiausia, doras. Poetas buvo labai švarios sąžinės, tiesos žmogus: nepataikavo ir neveidmainiavo, nebijojo rėžti tiesą į akis, o rėžęs ilgai nepykdavo. Pirmiausia rūpinosi kitų, o ne savo interesais. Išsiskyrė dosnumu, o kaip aukštaitis – atvirumu, atlapaširdiškumu. Jį lyginčiau su Šventuoju Pranciškumi, išdalijusiu savo turtą elgetoms ir išėjusiu žmonėms tarnauti. Ir P. Širvys galėjo paskutinius marškinius atiduoti. Jis neturėjo taupumo, nuosavybės jausmo. Kartą poetas nuėjo pas medžio skulptorių Lionginą Šepką. Ir tas labai širviškas buvo – talentingas, tačiau ne į išorę susitelkęs, apdriskęs. Paulius tuomet atidavė Šepkai savo švarką“.

Kažemėkaitytė, J. Papildė atsiminimų apie Paulių Širvį skrynią: http://www.lzdraugija.lt/2018/11/papilde-atsiminimu-apie-pauliu-sirvi-skrynia/

Sigitas Geda

„Daug kuo jis nelabai rūpinosi. Pavyzdžiui, pinigais. Nors gavęs kokį honorarą, nevengdavo pavaišinti kitus (…) Pats didžiausias iš jo valdytų lobių buvo tauri ir graži jo siela. Netgi tam tikras to gražumo perteklius. Gal dėl to jį žmonės taip mylėjo, kartais vos keletą eilučių atsimindami“.

Metai su Pauliumi / sudarė A. Pakėnas. – Vilnius, 2007, p. 151

Rimantas Šavelis

„Pauliaus aplinkoje rasdavai atgaivą ir ramybę. Jis, žiūrint prašalaičio akimis, niekur neskubėjo ir nesiveržė, nesprendė nei pasaulinių, nei asmeninių problemų (…) Paulius turėjo ypatingą balsą, intonaciją. Nuo dramatizmo lūžtančioje eilutėje, rankos mostų, duslaus balso virpulio, jausmo kupinų pauzių klausytojui užimdavo amą“.

Šavelis R. Geriu žalią tylą. – Vilnius, 2004, p. 37, 59