Paulius Širvys gimė šeimoje, kurioje knygos užėmė labai svarbią vietą. Abu tėvai mėgo skaityti, namuose turėjo nemažą knygų biblioteką. Pranciškus Širvys, Pauliaus tėvas, Degučiuose „bene vienintelis buvo gavęs dvi „Aušros“ knygeles, į namus parnešdavo ir „Varpą“, „Ūkininką“, „Vienybę lietuvninkų“ (Lipskis S. Spindėjo beržas tolumoj. – Vilnius, 1991, p. 5).  Labai mėgdavo skaityti, kai knygų nebepakakdavo namų bibliotekoje, susirinkdavo knygas iš kaimynų ir skaitydavo. Pauliaus motina Barbora Širvienė taip pat mėgo skaityti.

Paulius Širvys dar nepradėjęs lankyti mokyklos jau išmoko skaityti ir rašyti, sakydavo eilėraščius iš atminties. Pats apie mėgiamas knygas savo autobiografijoje neužsiminė. Liko tik jo artimųjų, jaunystės draugų, rašytojų prisiminimai.

„Vaikystėje jis labai mėgo skaityti knygas, o ypač garsiai, kai kiti klausydavo. Stengėsi,  kiek sugebėjo, skaityti raiškiai. Dažniausiai jam tai pavykdavo, kai pats graudulingu balsu skaitydavo tas jaudinančias knygos vietas, tas balsas, man atrodo, išliko ir vėliau, kai jis, jau žinomas poetas, skaitydavo savo eilėraščius“, – rašė Juozas Pranckūnas savo prisiminimuose apie Paulių (Metai su Pauliumi. – Vilnius, 2007, p. 337).

„Knyga jam buvo laisvalaikio vienumos užsiėmimas, gal net piemenavimo ir bernavimo metais slepiama aistra (…) Į knygą buvo tiesiama pavargusi ranka, nuovargiui merkiant akis ar jaučiant alkį“, – rašė Marcelijus Martinaitis (Paulius Širvys. Ir nusinešė saulę miškai. – Vilnius, 1984, p. 12, 5).

Mėgstamiausia Pauliaus vieta būdavo kamaraitė, kurioje galėdavo rasti sau patinkančią knygą ir niekieno netrukdomas skaityti. Knygos buvo jo gyvenimo universitetai.

„Knygos padėjo.  Anksti išmokęs skaityti, be jų gyventi nebegalėjau. Vakarais šeimininkai žibalinės ilgai nedegindavo, bet krosnį kūrendavo. Tai aš atsisėsdavau prie ugniakuro ir skaitydavau, kol akys nuo žarijų šviesos apspangdavo. Skaitydavau nuotykių knygas, eilėraščius – viską, ką rasdavau pas mokytojus ar šviesesnius kaimiečius. Eilėraščių atmintinai nesimokiau, bet keletą kartų perskaičius, jie patys galvon įsikirsdavo“,  – iš pokalbio su Pauliumi Širviu prisiminimais dalijosi Bronius Mackevičius (Metai su Pauliumi. – Vilnius, 2007, p. 69).

„Skaitė ne tik populiarius Džeko Londono, Žiulio Verno, Marko Tveno kūrinius, garsias apysakas apie indėnų kovas dėl laisvės, įdėmiai vartydavo „Ūkininkų skaitymų“ mokslo populiarinimo knygeles, „Kultūros“ žurnalo komplektus, Prano Mašioto knygynėlį. Vaizduotę jaudino tokios knygos, kaip Pietario „Algimantas“, Vienuolio „Kryžkelės“, Krėvės „Šarūnas“ ir „Dainavos senų žmonių padavimai“, Rusecko „Knygnešys“. Gauti knygų tuometiniame kaime nebuvo lengva, tad geri leidiniai keliavo per rankų rankas. Neišvengiamai teko susipažinti su bulvarinėmis knygelėmis, tačiau didžiausią įspūdį darė gigantiško dvasinio užtaiso kūriniai – Hugo, Šekspyro, Platono, Dostojevskio, Reimonto, Tolstojaus knygos. Būtent šie iškiliausi meno kūriniai ir mokė Paulių Širvį, kaip ir jo bendraamžius, ginti tiesą, gėrį, meilę ir žmogiškumą“ (Lipskis S. Paulius Širvys. – Vilnius, 2000, p. 23.)

Jaunystėje jis skaitydavo ne tik knygas, bet ir spaudą. Itin jo buvo mėgiamas žurnalas „Mano jaunimas“. Jam patiko žurnalas savo tematika, formatu, tiesioginiu kontaktu. Paulius buvo ne kartą šio žurnalo redakcijai nusiuntęs straipsnių, ir jie būdavo išspausdinami. Straipsniuose jis ne tik dalindavosi savo gyvenimo įspūdžiais, bet ir pasisakydavo  tautinės saviraiškos, kitais aktualiais klausimais. Dirbdamas Pandėlio laikraščio „Spalio pergalė“ redakcijoje publikavo savo eilėraščius, straipsnius literatūros klausimais. Vienas tokių didelės apimties, dviejuose laikraščio numeriuose spausdintas straipsnis „Draugams pradedantiems rašytojams“, jame atsiskleidė jo požiūris į literatūrą bei jo apsiskaitymas. Paulius buvo susipažinęs su Džeko Londono, Maksimo Gorkio, Vladimiro Majakovskio, Sergejaus Jesenino ir kitų rašytojų kūryba. Straipsniuose jis akcentavo, kaip svarbu išjausti tai apie ką rašai, išgyventi savo širdimi. Kitu atveju, rašliava bus – tik gražūs, bet tušti žodžiai.

Grįžęs iš karo, Paulius Širvys vėl paniro į literatūrą. Naktimis jis ne tik kurdavo poeziją, bet ir daug skaitydavo.

„Knygas labai mėgo. Mėgiami jo rašytojai buvo Džekas Londonas, Remarkas, Tagorė, Bulgakovas, Robertas Bernas. Sergejų Jeseniną laikė savo dievuku, vertė jo eilėraščius. Iš lietuvių rašytojų labai mėgo Vaižgantą, Maironį, Krėvę. O iš jaunesnių – Joną Strielkūną ir Marcelijų Martinaitį. Paulius gerai kalbėjo rusiškai, vokiškai, kažkiek latvių kalba. Labai norėdavo pirkti, kaupti knygas. Turėjo savo biblioteką, kol jos neišvogė ir neišnešiojo „draugeliai“, – prisiminimais dalijosi buvusi Pauliaus Širvio žmona Birutė (Metai su Pauliumi. – Vilnius, 2007, p. 309).

Dukra Dangė, kalbėdamasi su rašytoju Alfu Pakėnu, vienu svarbiausių Pauliaus Širvio gyvenimo ir kūrybos metraštininku, sakė, kad tėtis jai vaikystėje „nei pasakų, nei knygų neskaitydavo. Bet mėgdavo dovanoti knygas (…) Mėgo skaityti Jeseniną, Džeką Londoną, Lagerkvistą, Hamsuną“ (Metai su Pauliumi. – Vilnius, 2007, p. 312).

Valdemaras Kukulas monografijoje „Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos“ (Vilnius, 2013) apžvelgė kelias knygas, turėjusias itin didelę įtaką Pauliui.

Pauliaus vaikystės metais populiariausia Degučių paauglių knyga buvo tapusi vengrų rašytojo Ferenco Molnaro „Palo gatvės berniūkščiai“. Pagrindinis knygos veikėjas Nemečekas žavėjo jaunuolį savo drąsa, narsa, ištikimybe duotam žodžiui. Iš šios knygos susiformavo vaikino idealai – ištikimybė tėvynei, narsa, ryžtas, kovojant prieš neteisybę, neapykanta blogiui ir išdavystei, siekis tikros, nuoširdžios draugystės ir ištikimos meilės.

Antroji knyga pagal svarbą P. Širvio gyvenime, pasak Valdemaro Kukulo, buvo Balio Sruogos beletrizuotų memuarų knyga „Dievų miškas“. „Tai – absoliučiai visų vertybių, kurias puoselėjo ir savamokslis Paulius Širvys, ir labiausiai išsilavinusi smetoninės Lietuvos inteligentija, nuvertinimo, paniekinimo sąvadas, kuriam priešpastatyti teįmanoma tik stoišką, herojišką atskiro žmogaus laikyseną. Visą knygos poetiką ir stilistiką motyvuojantys ironija ir sarkazmas yra vienintelė autoriaus atspara, iššūkis sužvėrėjusiai civilizacijai“ (Kukulas V. Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos. – Vilnius, 2013, p. 320). Knyga priminė Pauliui Širviui jo patirtus išgyvenimus vokiečių karo belaisvių stovyklose (Ūtos, Lepelio, Borisovo ir Minsko), be to praplėtė jo žinias apie Vokietijos koncentracijos stovyklų sistemą. Knyga atkūrė jo vaizduotėje karo metų praradimus, iškęstą skausmą ir paliudijo, kad karo baisumus, žiauriausias aplinkybes įveikti padeda tvirtas vidinis pasaulis, bendražmogiškas ryšys, nes tokioje „mirties stovykloje“ visi tampa lygūs, nebeegzistuoja jokie skirtumai, išryškėja amžinos vertybės, bendros tiek karo, tiek taikos metui.

Rašytojas Jonas Strielkūnas ne kartą yra patvirtinęs, kad mėgstamiausias Pauliaus Širvio kūrinys buvo E. M. Remarko romanas „Trys draugai“ (Kukulas V. Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos. – Vilnius, 2013, p. 329). Romano centre – trijų jaunų, bet jau perėjusių karą ir visus mirties pragarus vyrų (Lenco, Kiosterio ir Lokampo) draugystė bendrai valdomose mašinų remonto dirbtuvėse. Draugystė – be jokių priesaikų ir deklaracijų, be žodžių, kiekviename žingsnyje suprantant ir remiant vienas kitą. Trijulės patirtos netektys ir išgyvenimai draugus tik sustiprina. Šioje knygoje paliestos karo, vienatvės ir ištikimos draugystės temos buvo labai artimos poetui.

Bene svarbiausia P. Širvio gyvenimo knyga reikėtų laikyti Džeko Londono romaną „Martinas Idenas“. Žavėjosi juo ir kaip asmenybe – jo ryžtingumu, bebaimiškumu. Abu juos gyvenimas mėtė ir vėtė, abiem likimo buvo skirti pavojai ir drąsūs žygiai, vargai ir negandos. Paulius Martino Ideno asmenybėje atpažino save. Apie tai jis yra užsiminęs viename iš laiškų savo jaunystės meilei – Alfonsai Žegliūnaitei. Daugelis jo ir knygos pagrindinio herojaus gyvenimo detalių sutapo. Ir Martinas Idenas, ir Paulius Širvys – abu plaukiojo jūroje, abu buvo savamoksliai menininkai, neturintys oficialaus mokslo cenzo, kūrę ne tik propagandinius eilėraščius, bet ir nepatikusius cenzoriams kūrinius, vertus klasikos vardo, karštai mylėję ir nusivylę meile, kovoję už savo idealus ir patyrę jų griūtį. Pasiekęs, ko norėjo, Martinas Idenas liovėsi rašęs ir galiausiai nusižudė. Pasiekęs šlovės zenitą, Paulius Širvys paskutiniuoju gyvenimo dešimtmečiu taip pat neberašė, tik nenusižudė taip staigiai ir valingai, kaip jo herojus, o naikino save palaipsniui, skandindamas save ir savo neregėtą talentą į alkoholio liūną.