„Kiekvienas turi savo kelią – nepakartojamą kelią. Tame kelyje suklumpa ir vėl keliasi. Klumpa ir keliasi. O kitas labai pavargęs, kai nebėra kam rankos paduoti, – krinta ir nebeatsikelia. Gyvenimas – tai kova už būvį, atranka žmonių ir gyvulių pasaulyje. Taip buvo. Taip ir bus.“

(Paulius Širvys. Iš dienoraščio 1972.II.01 – 1972.II.23 // Metai su Pauliumi / sudarė A. Pakėnas. – V., 2007, p. 288)

---

„Poezija – visų pirma – svajonė, jausmas ir muzika, meilė ir neapykanta, apmaudas ir ilgesys, nuoširdus vaiko juokas ir mąstančio žmogaus sarkazmas, verksmas su ašarom ir ašaros be ašarų… Viskas, kas žmogiška. Ir visa tai poetas pats turi pajusti, išgyventi. Poeto kūryba daugiau ar mažiau – jo paties autobiografija.“

(P. Širvys. Ir nusinešė saulę miškai : poezija, proza : rinktinė / sudarė Marcelijus Martinaitis. – Vilnius, 1984, p. 296)

---

„Jei viskas klostytųsi pagal norą, kaip toje pasakoje apie auksinę žuvelę, būtų visai neįdomu gyventi. Tada nebūtų kūrybos, nebūtų romanų, dramų nei komedijų. Nebūtų juoko nei ašarų. Gyvenimas plauktų tyliai, ramiai kaip lygumų dvokianti pasitenkinimu upė.“

(Paulius Širvys. Iš dienoraščio 1972.II.01 – 1972.II.23 // Metai su Pauliumi / sudarė A. Pakėnas. – V., 2007, p. 288, 289)

---

„Laikas praeina. Užgyja gilios žaizdos. Laikas – geriausias gydytojas.“

(Paulius Širvys. Iš dienoraščio 1972.II.01 – 1972.II.23 // Metai su Pauliumi / sudarė A. Pakėnas. – V., 2007, p. 290)

---

„Karas paliko užgijusių ir niekad neužgyjančių žaizdų. Ir paliko nerašytą fronto įsakymą: „Geras vadas – paskutinis ima duonos kąsnį. Geras įstatymas. Tinka ir taikos metui.“

([Iš poeto 1977 metų autobiografijos] // Kol Nemunas bus… / sudarė F. Jakubauskas, A. Guščius. – V., 1991, p. 65)

---

„Gyvenimas išmokė sukąst dantis, suspausti širdį kaip granatą ir laikyti taip, kad ji nesprogtų. Ant mano kelio buvo ir švelnių, tikrų gėlių, ir apgaulingų erškėtrožių. Buvo šviesių ir tamsių dienų. Daugiau tamsių. Bet jei kas grąžintų mano kelią – praeičiau jį lygiai taip, kaip praėjau. Gal tik apeičiau kai kurias gėles, kurių nepažinau iš kvapo.“

(Paulius Širvys. Autobiografija // Metai su Pauliumi / sudarė A. Pakėnas. – V., 2007, p. 268)

---

„Kalbant apie poeziją, esu tos nuomonės: tegu būna joje kuo įvairesnių gėlių. Bet ne dirbtinių. Ne nailoninių. Tegu paukščiai gieda kiekvienas savo balsu.“

(Paulius Širvys // Interviu su rašytojais / [su poetu P. Širviu kalbėjosi S. Lipskis]. – V., 1980, p. 182)

---

„Kiekvienas turim savo kelią, kelio pradžią, savo pasakų šviesų namelį. Ir mus vilioja tolių toliai, aukščių aukščiai, bet mes ir vėl sugrįžtame namolei. Į savo pradžią – kaip iš dausų atgal sugrįžta paukščiai.“

(Paulius Širvys. [Iš autobiografijos] // http://www.nromuva.lt/files/2015-4.pdf )

---

„Laimė! Kiekvienam ji – vis kitokia. Alkanam ji – duona. Trokštančiam – vanduo. Skęstančiam – draugo ranka.“

(P. Širvys. Aforizmai : žmogus yra beribis / sudarė Jonas Mačiukevičius. – Vilnius, 1978, p. 105)

---

„Mano manymu, kiekvienas žmogus savo prigimtimi daugiau ar mažiau yra poetas. Ir kiekvienas žmogus yra atskira, niekad nepakartojama gyvenimo knyga. Kiekvienas svajoja, ką nors myli, neapkenčia, ir kiekvienas vis kitaip. Be meilės negali būti žmogaus nei jo kūrybos. Tik vieni giliau myli, stipriau neapkenčia, jautriau viską išgyvena, o kiti – šalčiau, ramiau. Taip knygos – vienos labiau jaudina, kitos mažiau.“

(P. Širvys. Ir nusinešė saulę miškai : poezija, proza : rinktinė / sudarė Marcelijus Martinaitis. – Vilnius, 1984, p. 281)

---

„Moterys! Nė vienos nekaltinu. Jos klydo kaip ir aš klydau ir klystu. Tiek to. Esu dėkingas už tyrą džiaugsmą ir gilų skausmą, ilgesį, už laimę nelaimėje, už viską, kas žmogiška. Be šito – nebūtų ir poezijos.“

(Autobiografija // Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos. – V., 1989, p. 643)