Apie Paulių Širvį ir jo poeziją išleista nemažai prisiminimų knygų, parašyta daugybė straipsnių. Tačiau išsamiausiai jo kūrybinį palikimą išanalizavo literatūrologas Valdemaras Kukulas monografijoje „Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos“ (2013 m.). Monografijai V. Kukulas medžiagą rinko daugybę metų, deja, užbaigti jos nebespėjo. Vyro darbą užbaigė ir perdavė leidyklai V. Kukulo našlė Deimantė.

Pauliaus Širvio kūrybos reikšmingiausią dalį sudaro jo eilėraščiai. Jų branduolys – apie aštuoniasdešimt eilėraščių. Pirmąjį eilėraštį „Tegu skamba“ jis išspausdino 1939 m. vasario 16 d. „Jaunajame ūkininke“. Grįžęs iš karo, eilėraščius ėmė skelbti rajoninėje spaudoje nuo 1947 metų. Poetas siekė šventų ir kilnių idealų – keisti, tobulinti, šviesti save ir pasaulį. Ankstyvojoje jo poezijoje daug deklaratyvių idėjų aukštinimo, to meto oficialiąją ideologiją atspindinčių kūrinių. Vėlyvesnėje poezijoje daugiau asmeninių išgyvenimų, meilės motyvų, o romansinė daugelio eilėraščių prigimtis lėmė jų virtimą populiariomis dainomis.

Svarbiausios jo poezijos temos – karas, tėviškė ir meilė. Savo eilėraščius poetas vadindavo dainomis. Iš tiesų dauguma poeto eilėraščių melodingi, artimi liaudies dainoms, juose galima rasti tautosakinių elementų. Poezijai P. Širvys kėlė aukštus reikalavimus. Jo nuomone, eilėraštyje turi būti ir mintis, ir jausmas, ir muzika. Kūryboje atsispindėjo poeto asmeninio gyvenimo patirtys. Savo eilėraščius P. Širvys nuolat redaguodavo, šlifuodavo, kartais keisdavo ir pavadinimus, ir tekstus, ir sąskambius, kol kai kurie iš jų įgaudavo naują formą, tapdavo neatpažįstamais. Įvairūs eilėraščių taisymai liudija atsakingą poeto požiūrį į kūrybą, jo darbštumą, ieškant geriausios eilėraščio prasmės ir skambesio, turinio ir formos dermės.

Literatūrologai įžvelgė du Pauliaus Širvio kūrybinius pliūpsnius – 1953–1956-aisiais ir 1967–1969-aisiais metais.

Pirmasis eilėraščių rinkinys „Žygio draugai“ išleistas 1954 m., kiti eilėraščių rinkiniai – „Ošia gimtinės beržai“ (1956 m.), „Beržų lopšinė“ (1961 m.), „Ir nusinešė saulė miškai“ (1969 m.). 1972 m. „Vagos“  leidyklos 50 tūkst. egz. tiražu išleista poeto eilėraščių rinktinė „Ilgesys – ta giesmė“ tuoj pat išnyko nuo knygynų prekystalių, 1977 m. pakartotas rinkinio leidimas taip pat sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. P. Širvio kūrybos rinktinė „Ir nusinešė saulę miškai“ išleista 1984 m., jau po poeto mirties. Ją sudarė dvi dalys. Pirmoje sudėta eiliuota kūryba (eilėraščiai ir vertimai), antroje – proza (apsakymai ir publicistika).

Atskirą poeto kūrybos dalį sudaro jo eilėraščiai skirti vaikams. Juos kurti pradėjo, gimus dukrai Dangei. 1965 m. išleido eilėraščių knygelę „Vyturėliai dainorėliai“.

Poetas beveik trejus metus (1967–1969) buvo išplaukęs į jūrą, dirbo Klaipėdos žvejybos laivyne. Grįžęs iš jūros, poetas sukūrė keletą marinistinės tematikos eilėraščių, nors jūreivio įvaizdžiai pasitaikydavo ir ankstesnėje P. Širvio lyrikoje.

Dirbdamas Pandėlio ir Rokiškio redakcijose P. Širvys rašė straipsnius, apsakymus, apybraižas, feljetonus. Karo įvykius pasakojo trečiuoju asmeniu. Parašė apybraižas „Žvalgas“ (1946 m.), „Šaunus kulkosvaidininkas“ (1950 m.), „Kuršo gėlė“ (1951 m.), „Nulenk galvą prieš motiną“ (1958 m.). Straipsniuose rajoninėje spaudoje jis drąsiai kritikuodavo biurokratus, kyšininkus, spekuliantus, nesąžiningus valdžios atstovus. Žinoma, niekam iš įtakingų asmenų nepatiko tokie atvirai demaskuojantys jų nešvarius darbelius straipsniai. Dėl tos priežasties jį svarstydavo ir net atleisdavo iš darbo redakcijose. Pokario metais teko dirbti įvairiose redakcijose Dūkšte, Merkinėje, Rūdiškėse. Dažnai rašydavo, prisidengdamas įvairiais slapyvardžiais – P. Širvenio, P. Aidagirio, P. Audronio, P. Giriūno, P. Ošimo, P. Saulonio ir kt. Dirbdamas rajoninėje spaudoje, Paulius išbandė jėgas ir satyriniame žanre. Dažniausiai satyras pasirašinėdavo A. Geluonio slapyvardžiu. Vilniuje jis irgi dirbo keliose redakcijose: „Literatūra ir menas“, „Moksleivis“, „Genys“, „Nemunas“. Redakcijų interesai atsiribodavo nuo jo pastangų laisvai reikšti savo mintis, jis nepasiduodavo diktatui, ką ir kaip rašyti. Tuomet jam belikdavo viena – tik išeiti ir darbo ieškotis kitur.

Rankraščiai, likę muziejų archyvuose, Rokiškio raj. savivaldybės J. Keliuočio viešojoje bibliotekoje – tai dar labai svarbi Pauliaus Širvio kūrybos dalis. Šeši išlikę Pauliaus laiškai, rašyti jo jaunystės meilei Alfonsai Žegliūnaitei (Alpunytei), kupini poezijos. Apie meninę Pauliaus Širvio laiškų Alfonsai Žegliūnaitei vertę Valdemaras Kukulas rašė monografijoje: „Tai net ne eilėraščiai proza (tokio žanro anuomet apskritai niekas nežinojo), bet poetinė drama, kurią be jokių kupiūrų galima perkelti į bet kurią sceną: fragmentiškas siužetas su savo kulminacijom ir emociniais atoslūgiais tarsi savaime reikalauja kuo įvairesnių ir kuo prieštaringiausių poetinio kalbėjimo registrų, plačios intonacijų skalės, ir tai intymų išpažintinį tekstą paverčia neabejotinu meno kūriniu“ (V. Kukulas. Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos. – Vilnius, 2013, p. 68).

Vertimai taip pat sudaro svarbią P. Širvio kūrybos dalį. Paulius Širvys mokėjo rusų, vokiečių, lenkų, ukrainiečių, latvių kalbas. Buvo baigęs Aukštuosius literatūros kursus Maskvos M. Gorkio literatūros institute. Jis yra išvertęs V. Majakovskio „Paryžietę“ (1954 m.), R. Bernso „Maklersonas kartuvėse“ (1959 m.), A. Kolcovo „Trobelę“ (1959 m.), S. Jesenino „Šagane, tu mana Šagane“ (1960 m.), S. Maršako „Katės namus“ (1964 m.), Ch. Alten „Kai tu miegi“ (1966 m.), V. Davtiano „Kai spindesys aukštų tavų kalnų“ (1967 m.).

Poetas savo kūryboje buvo nuoširdus, rašė tai, ką jautęs, iš širdies. Jo eilėraščiai nuosekliai kūrė jį patį, su kiekviena eilute atimdami dalį jo paties gyvenimo. „O gyvenimas… jei kas man grąžintų jaunystę, nepaisant visko, aš – tikiu – vėl tuo pačiu keliu eičiau“, –  teigė P. Širvys ( Širvys P. Ir nusinešė saulę miškai. – Vilnius, 1984, p. 248).