Pedagogas, poetas, tremtinys Česys Gediminas Cemnolonskis. Apie 1970 m. Kęstučio Cemnolonskio asmeninis archyvas

„Mano visas gyvenimas – eilėraščiuose“: pedagogui, poetui, tremtiniui Česiui Gediminui Cemnolonskiui – 90

Mes neišmokom ir sugrįžę
    Kalbėti žodžiais įmantriais,–
         Mes laukėm lyg palinkę kryžiai,
Kol laisvė ištremta pareis.

                (Č. G. Cemnolonskis)             

Česys Gediminas Cemnolonskis gimė 1931 m. rugsėjo 5 d. neturtingo ūkininko, savanorio Kosto Cemnolonskio ir Albinos Cemnolonskienės šeimoje Juragiuose (Panevėžio r.). Buvo vienas iš šešių vaikų. Baigė Baibokų pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Krekenavos vidurinėje mokykloje. Priklausė mokykloje veikusiai slaptai tautinei jaunųjų literatų organizacijai „Prisikėlimo ugnis“ (1947–1951). 1951 m. pabaigoje abiturientą Č. G. Cemnolonskį ir kitus dvylika mokslo draugų už dalyvavimą šios organizacijos veikloje suėmė sovietų saugumas. Karinis tribunolas nuteisė Č. G. Cemnolonskį 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Teko kalėti Šilutės lageryje, Lukiškių kalėjime, Archangelsko ir Komijos lageriuose. 1956 m. Č. G. Cemnolonskis paleistas į laisvę, panaikinant teistumą.

Grįžęs į Lietuvą, Č. G. Cemnolonskis 1957–1962 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete. 1975 m. neakivaizdiniu būdu baigė Leningrado A. Gerceno pedagoginį institutą, kuriame studijavo tiflopedagogiką. Mokytojavo Panevėžio, Radviliškio rajonuose. 1968 m. Č. G. Cemnolonskis kartu su J. Ežerskiu Panevėžyje prie II vakarinės pamaininės vidurinės mokyklos suorganizavo IX kl. suaugusiems akliesiems. Toje klasėje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1971 m. įkūrus Suaugusių aklųjų vidurinės mokyklos Panevėžio skyrių, Č. G. Cemnolonskis buvo paskirtas mokyklos vedėju ir juo dirbo iki mirties.

Rašyti pirmuosius eilėraščius Č. G. Cemnolonskis pradėjo dar besimokydamas Krekenavos vidurinėje mokykloje. „Rašyti eiles pradėjau 1946 m., o spausdinti – 1949 m. Sunku buvo derinti kūrybą spaudai ir pogrindžiui. Po lagerių rašinėjau tik progines eiles ir daineles. O visa kita slėpiau. Baimė vertė sunaikinti laiškus ir dienoraščius. Tik gimus Sąjūdžiui, kai ką pateikiau spaudai. Juk kuriant nepriklausomą Lietuvą, dažnai reikalingas ir eiliuotas politinis žodis. Mes lyg nebyliai, išmokę kalbėti. Mums trūksta išraiškos, bet netrūksta meilės“, – rašė Č. G. Cemnolonskis. Atgimimo laikotarpiu Č. G. Cemnolonskio eilėraščiai spausdinti Panevėžio spaudoje, laikraštyje „Tremtinys“, savaitraštyje „Atgimimas“, žurnale „Metai“, keletas eilėraščių paskelbti tremtinių poezijos antologijoje „Tremtinio Lietuva“ (1991), rinktinėje „Šaukiu aš Lietuvą“ (1992), eilėraščių rinkinyje „Lietuvos istorija poezijoje“ (1997), lietuvių poetų eilėraščių apie Tėvynę rinkinyje „Nupinsiu Lietuvai vainiką“ (2004), lietuvių poetų eilėraščių apie Motiną rinkinyje „Ant tavo rankų supasi gerumas“ (2005–2007) ir kt. „Ąžuolų sakmė“ (1992) – pirmasis ir vienintelis eilėraščių rinkinys, kurio pats poetas, deja, nespėjo išvysti. Rinkinyje – tremties metų eilėraščiai, atkurti iš atminties, Atgimimo idėjos ir nuotaikos, eilėraščiai, dedikuoti Motinai, bičiuliams ir t. t. 1993 m. birželio 13-ąją, Gedulo ir Vilties dienos išvakarėse, Vilniaus Kalnų parke vykusiame tremties dainų ir poezijos vakare paskirta literatūrinė premija už tremties poeziją. Ja pagerbtas poetas Č. G. Cemnolonskis ir jo knyga „Ąžuolų sakmė“.

Česys Gediminas Cemnolonskis mirė 1991 m. balandžio 5 d. Panevėžyje.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomas Česio Gedimino Cemnolonskio fondas F105, kuriame – Č. G. Cemnolonskio kūrybos rankraščiai, klasės draugės Janinos Vaičiūnaitės-Vladišauskienės persirašyti Č. G. Cemnolonskio eilėraščių sąsiuviniai, Č. G. Cemnolonskio eilėraščių, spausdintų periodinėje spaudoje, iškarpos, straipsnių apie Č. G. Cemnolonskį iškarpos, atsiminimai apie Č. G. Cemnolonskį, Č. G. Cemnolonskio laiškas, keletas fotografijų.


Iš Janinos Vaičiūnaitės-Vladišauskienės atsiminimų

Praūžus karui, Krekenavoje atsidarė progimnazija. Aš buvau baigusi 4-ias pradinės mokyklos klases, todėl patekau į progimnazijos 1-ą klasę. Ten pat sugūžėjo ir daugiau mokinių iš aplinkinių kaimų, miestelio. <…> Į mūsų klasę atėjo ir Česys Cemnolonskis. Jis savo gabumais išsiskyrė iš draugų tarpo. Kadangi gyveno netoli mūsų (pas Tamošauskus, mamos seserį), tai ir pas mus buvo dažnas svečias. Nežinau, kas jį traukė – ar mūsų, kaip klasės draugų bendravimas, ar daugiau tėtės pasakos. Būdavo, tamsiais žiemos vakarais į mūsų trobą susirinkdavo brolio, mano draugai, o tėtė, atsisėdęs prie pečiaus, sekdavo be galo įdomias pasakas. <…> Klasėje Česys buvo geras draugas, niekada neatsisakydavo padėti silpnesniesiems, vadovavo literatūros būreliui, rašė eilėraščius mokyklos sienlaikraščiams, o taip pat ir spaudai. Vėliau jis su keliais klasės draugais išsikėlė gyventi pas Kavaliauskus. <…> Aš, baigusi 6 klases, išvažiavau į Kauną, įstojau į Mokytojų seminariją. Porą laiškų esu Česiui parašiusi ir iš jo gavau. 1951 m. ištekėjau, atitrūkau nuo klasiokų. Vėliau sužinojau, kad jie – [Zenonas] Šulčius, [Adolfas] Petrulaitis, [Irena] Jucytė, [Irena] Sirutavičiūtė, [Ipolitas] Krikščiūnas, [Petras] Jodikis ir [Česys Gediminas] Cemnolonskis už antitarybinę veiklą buvo suimti ir ištremti į Sibirą. 

Po daugelio metų, Gorbačiovo „perestroikos“ metais, žmonės ėmė tikėtis „atšilimo“. Aš, kadangi lankydavausi Krekenavoje pas sesutę Gustienę, gaudavau Česio eilėraščių paskaityti, kuriuos Krekenavon atnešdavo jo mama. Ėmiau juos persirašinėti <…>. Tuo tarpu skaityti tokius eilėraščius buvo neįprasta. Bet jie jau buvo! Juos rašė! Juos skaitė! Juos platino! <…> Neiškentusi parašiau Česiui, pasidžiaugiau jo eilėmis ir palinkėjau rašyti ir rašyti: „Būk varpas, kelk Lietuvą“. Tačiau prašyti to nereikėjo. Jis skubėjo atiduoti duoklę už prarastą laiką, už sunaikintus jo eilėraščius. Jis jautė, kad jėgos senka ir skubėjo, skubėjo…

Po kurio laiko Česys man paskambino. Būsiąs Kaune – Aklųjų mokykloje. Ten mes vėl susitikome po 30 metų. <…> Susėdome kieme ant suolo ir ilgai kalbėjomės. Apie paskutines dienas gimnazijoje, apie tremtį, apie savo šeimas. Po to dar buvome kelis kartus susitikę, kai jis atvykdavo į [Kauno] aklųjų mokyklą. Iš jo motinos ir ir iš jo gaudavau vis daugiau eilėraščių. Rinkau ir sukau galvą, kur juos atspausdinti, kas padės.<…> Po kiek laiko su glėbiu eilėraščių apsilankiau pas „Tremtinio klubo“ redaktorę [Vandą] Poderytę. Ji panoro susipažinti su Česiu. Jis atvažiavo lydimas žmonos Danutės ir dailininko bei tremties draugo Zigmanto Plėščio. Čia jie viską aptarė, apsvarstė ir knygelė turėjo išvysti dienos šviesą. Deja, Česys išleistos knygelės nesulaukė. Mes, klasės draugai, prie jo karsto pasižadėjome, kad jo eilės bus išleistos. Česys mirė 1991 m. balandžio 5 dieną, o jo knygelė „Ąžuolų sakmė“ su bendražygio Zigmanto Plėščio iliustracijomis pasirodė dar tik po metų.

Daug jo eilėraščių turiu surinkusi. Neišleidau iš savo rankų nė vieno nepersirašiusi, tik tada atiduodavau į redakciją. Taip surinkau apie 370 eilėraščių. <…> Prirašiau daug, bet norėjau, kad žinotumėt, kokį sunkų kelią nuėjo „Ąžuolų sakmė“, kol išvydo dienos šviesą ir, kad Česio eilės vertos daug daugiau.

Klasės draugė Janina Vaičiūnaitė-Vladišauskienė, 2013.03.06

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Česio Gedimino Cemnolonskio fondas F105


Galerijoje – fotografijos ir kūrybos rankraščiai iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomo Česio Gedimino Cemnolonskio fondo F105, fotografijos iš Kęstučio Cemnolonskio asmeninio archyvo.

Kviečiame domėtis!

Informaciją parengė
Sigita Marcinkevičienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius