Ona Maksimaitienė. Fotogr. J. Ambraškos. 1997 m. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Pavienių rankraščių fondas F8-264

Prisiminkime istorikę, pedagogę Oną Maksimaitienę

Šiais metais minime istorikės, pedagogės, humanitarinių mokslų daktarės Onos Maksimaitienės 120-ąsias gimimo metines. Ona Girčytė-Maksimaitienė gimė 1902 m. vasario 5 d. Sankt Peterburge (Rusija). 1927 m. baigė Kauno universiteto Humanitarinį fakultetą. 1935–1944 m. ji mokytojavo Panevėžio mergaičių gimnazijoje, 1944–1948 m. dėstė Panevėžio mokytojų seminarijoje, 1948–1957 m. – Panevėžio berniukų gimnazijoje. 1957 m. išvyko gyventi į Vilnių. Parašė knygų iš Lietuvos istorijos, istorinės geografijos, sudarė Lietuvos žemėlapių. Išleido knygą „Iš Panevėžio istorijos“ (1992), po mirties išleista jos monografija „Panevėžio miesto istorija“ (2003). Mirė 1999 12 10 Vilniuje, palaidota Panevėžyje. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomas Onos Maksimaitienės fondas F88.



Ištrauka iš O. Maksimaitienės atsiminimų apie gyvenimo laikotarpį Panevėžyje (1935–1957)

<…> Nuo 1935 m. rudens pradėjau dirbti Mergaičių gimnazijoje. Direktorė buvo Marija Giedraitienė, inspektorė – Honorata Jasaitytė. <…> Dėsčiau vyresnėse klasėse istoriją, visuomenės mokslą, psichologiją ir logiką. <…> Prie pamokinio darbo greit prisidėjo ir saviveikla. Turėjau istorikų būrelį, kuris padėjo mėgstantiems istoriją gilinti savo žinias. <…> Jau pirmaisiais mokslo metais buvau surengusi su grupe masinių išvykų į Upytę. Mokiau mokinius dailiojo skaitymo ir duodavau progos viešai deklamuoti. Kartą net buvau parengusi mokinius dalyvauti miesto dailiojo skaitymo konkurse ir jame viena mokinė laimėjo prizą. Kai 1936 m. visoje Lietuvoje vyko 700-ųjų Saulės mūšio metinių paminėjimas, aš dariau pranešimą miesto visuomenei ir mokyklos mokiniams. <…> Teko dirbti ir Skautų organizacijoje. Buvau Panevėžio tuntininke. <…> Kaip karininko žmona, aktyviai dalyvavau Kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijoje, kur teko būti pirmininkės pavaduotoja <…>. Įžengus į Lietuvą Raudonosios armijos daliniams, Mergaičių gimnazijos rūmai buvo užimti įgulos ligoninės. Teliko viena klasė darbams baigti. Juos baigę, išsiskirstėme atostogų. Nuo rudens atvažiavo naujas direktorius Jonas Navasaitis, bendras abiem gimnazijoms. Esant vienam direktoriui, buvo paskirti po 2 inspektorius kiekvienai gimnazijai: Mergaičių gimnazijai – O. Maksimaitienė ir A. Kasperavičius. <…> Mokslo metų eigoje buvau perkelta inspektore į I gimnaziją, nes pasikeitė direktorius – atvažiavo 1941 m. kovo mėn. Jonas Keisminas vadovauti abiem gimnazijoms. Vietoj manęs inspektoriumi Mergaičių gimnazijoje buvo paskirtas Vincas Mockus. I gimnazijoje teko dirbti iki 1941 m. vidurio ir būti direktoriaus pavaduotoja. J. Keisminas neilgai dirbo direktoriumi, nes buvo nužudytas gimnazijos kieme, o jos direktoriumi tapo J. Elisonas. 1941 m. birželio 14 d. teko pergyventi masinę deportaciją. Būnant Velykuškiuose (Zarasų r.), 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo karas ir vyras išvyko į karą. Likau su vaikais. Rugpjūčio mėn. nuvykus į Panevėžį, sužinojau, kad direktoriumi paskirtas P. Būtėnas, bus atskiros mergaičių ir berniukų gimnazijos, o aš būsianti perkelta į Mergaičių gimnaziją mokytoja. <…> Teko dirbti ir gyventi vokiečių okupacijos sąlygomis. <…> 1943–1944 m. darbo sąlygos pablogėjo dar ir dėl to, kad gimnazijos patalpas paėmė ligoninė. Teko talpintis I amatų mokykloje, kur dirbome dviem pamainomis. <…> Mergaičių gimnazijos darbe įvyko didelių sutrikimų, kai ir Amatų mokyklos patalpų prireikė ligoninei. Mergaitėms buvo pranešta, kad skirstytųsi, kol bus surastos patalpos. <…> Mokykla kilnojosi iš vienų patalpų į kitas, kol pagaliau išsikėlė į užmiestį, į advokato Č. Petruškevičiaus vilą. Dirbant trimis pamainomis, susitalpinom. <…> O karas tebevyko. <…> Jau liepos 21 d. (1944 m.) atskrido tarybiniai lėktuvai ir išmetė keletą bombų, kilo gaisrai. Naktis į liepos 22 d. buvo tikra pragaro naktis. Sprogimai vyko aplink visą miestą, siautėjo gaisrai, kurių negesino. Anksti rytą mačiau iškeliaujančią vokiečių kuopą, o jau 7 val. mačiau žygiuojančius tarybinius karius. Pasivaikščiojus po miestą mačiau, kad abiejų gimnazijų rūmai, amatų mokykla, prekybos mokykla, dvi pradinės mokyklos sveikos. <…> Atvykus į Panevėžį atkurti 1936 m. likviduotą mokytojų seminariją Vincui Makutėnui, nuo 1944 m. spalio 15 d. tapau Mokytojų seminarijos direktoriaus pavaduotoja. <…> Darbo sąlygos pagerėjo, kai 1945 m. balandžio mėn. seminarija buvo perkelta į naujus rūmus Kranto g. 18, buvusius lenkų gimnazijos. Nors labai patiko darbas Mokytojų seminarijoje, bet 1948 m. pavasarį man buvo pranešta, kad paduočiau pareiškimą persikelti nuo rudens į I gimnaziją mokytoja. Paaiškėjo priežastis, kad į vadovaujančius postus reikalingi partiniai darbuotojai, o aš nesutikau stoti į partiją. <…> I vidurinėje mokykloje dirbau iki 1957 m. rudens, kai perėjau dirbti į Mokslų akademijos Istorijos institutą moksline bendradarbe.

Iš: Maksimaitienė, Ona. Apie mokytojos darbą Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Vilnius. 1990.07.24. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Onos Maksimaitienės fondas F88-24-1


Ištrauka iš Panevėžio mokytojų seminarijos IV laidos (1944–1948) absolventės Paulinos Cemnolonskaitės-Juodikienės atsiminimų apie mokytoją O. Maksimaitienę

Mūsų istorijos mokytoja. Nedidukė, smulki, visada tvarkinga, santūri. Per jos pamokas klasėje vyraudavo darbinga nuotaika. Kai viena atsakinėdavo, klausydavom visos, nes mokytoja ne tik tikrindavo žinias, bet visada pataisydavo nesklandų sakinį. Skatino kalbėti aiškiai, suprantamai, taisyklingai. Knygų neturėjom, tad labai atidžiai klausydavom mokytojos pasakojimų. <…> Gyvenom su mokytoja Maksimaitiene toje pačioje gatvėje – Pušaloto. Jos namas – toliau nuo gatvės. Priekyje gėlynai, veja. Tik pokario metais visas buvęs grožis virto lysvėmis. Augo įvairios daržovės, bulvės. Mokytojos atlyginimas nedidelis, trys mažamečiai vaikai. Sukosi kaip išmanydama, niekam nedejuodama. Žinojo, kad visiems sunku. Ir tikėjosi – bus lengviau, kai vyras grįš iš fronto. Negrįžo… <…> Į mūsų laidos susitikimus iš Vilniaus visada atvykdavo. Tokia skubanti, susirūpinusi. Būtinai kalbėdavo – sklandžiai, turiningai, be jokių užrašų. Nusifotografuodavo su mumis. O 1999 m. visam laikui sugrįžo į Panevėžį. Būrys panevėžiečių, jos buvusių mokinių, su gėlėmis laukėm prie kapinių vartų. Mokytoja atgulė šalia savo vyro. Lankom jos kapą Ramygalos gatvės kapinėse. Panevėžiečiai savo mokytojų nepamiršta. Rugsėjo 1-ąją padedame gėles ant visų savo mokytojų kapų. O jų jau nemažai…

Ištrauka iš Panevėžio mokytojų seminarijos IV laidos (1944–1948) absolvento Vlado Rutkausko atsiminimų apie mokytoją O. Maksimaitienę

<…> Man atrodo, kad mokytojos Maksimaitienės ir kūryba, ir visas jos gyvenimas buvo čia – Mokytojų seminarijoje. Tai bitė motinėlė. Ant jos pečių visas Mokytojų seminarijos auklėjamasis darbas. O ji, menkutė, rimtai ir blaiviai išlaikė visos seminarijos pedagoginio gyvenimo testą su visais profesiniais uždaviniais. Jai, kaip pedagogei, buvo svarbu ne tik bendras auklėjamasis mokyklos darbas su visais administraciniais rūpesčiais, bet ir kokie mes, jos mokiniai, būsime kaip pedagogai savajame darže: ir pamokoje, ir gyvenime. O jame būtume pilnavertiškai pasiruošę iškelti ne tik profesines, bet ir moralines vertybes. O tai mokytoja Ona Maksimaitienė ir rodė visiems mums savo pavyzdžiu.

Ištraukos iš: Panevėžio mokytojų seminarijos IV laidos (1944–1948) absolventai apie savo mokytojus: [atsiminimai] / sudarė Paulina Cemnolonskaitė-Juodikienė, Silvija Žiaunytė-Vilkončienė. Panevėžys, Vilnius. 2009–2010 m. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Vytauto ir Silvijos Vilkončių šeimos fondas F154-77


Daugiau apie O. Maksimaitienę skaitykite:
https://paneveziokrastas.pavb.lt/panevezio-sloves-aleja-zymiausieji-krastieciai/maksimaitiene-ona/
https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/o-maksimaitiene-istorike-is-pasaukimo/

Kviečiame domėtis.

Galerijoje – fotografijos iš Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomų Onos Maksimaitienės fondo F88, Elenos Gabulaitės fondo F9, Laimos Rapšytės fondo F70, Irenos Moigytės fondo F96, Almonijos Marcinkevičiūtės-Bernadišienės fondo F92, Motiejaus Lukšio fondo F68, Emilijos Juzulėnienės fondo F116, Pavienių rankraščių fondo F8

Informaciją parengė
Sigita Marcinkevičienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius