Šiemet minime kunigo, prozininko, vertėjo, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojo Jono Balvočiaus-Geručio 180-ąsias gimimo metines. Jis gimė 1842 m. kovo 14 d. Purvėnuose (Mažeikių r.). Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, Kauno kunigų seminarijoje, Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. Užuot kilęs karjeros laiptais, J. Balvočius pasirinko eilinio kunigo darbą. Vyskupo Motiejaus Valančiaus paskirtas Kėdainių šv. Jurgio bažnyčios vikaru. 1875 m. perkeltas klebonu į Vadoklius (Panevėžio r.), kur ne tik pavyzdingai tvarkė klebonijos ūkį, bet pradėjo platinti lietuvišką spaudą. Pas jį lankydavosi knygnešiai Jurgis Bielinis, Adomas Ladukas ir kt. J. Balvočiui teko pergyventi ne vieną caro žandarų kratą, ne kartą būti tardomam bei provokuojamam. Bet toks gyvenimas jo ne tik nepalaužė, bet tik dar labiau užgrūdino tęsti švietėjišką veiklą. J. Balvočius skatino parapijiečius, kad mokytų vaikus lietuviško rašto, materialiai rėmė užsienyje leidžiamą lietuvišką spaudą. Nuvykęs į Petrapilį, įteikė prašymus vidaus reikalų ministrui ir Vyriausiajai spaudos reikalų valdybai dėl spaudos draudimo panaikinimo. Buvo aktyvus Šv. Kazimiero draugijos bendradarbis bei autorius. Atgavus spaudą, bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“, „Nedėldienio skaityme“, „Draugijoje“.

Neįtikęs Vadoklių lenkų šalininkams, kurie pradėjo jį šmeižti, 1902 m. iškeltas altaristu į Dusetas. 1908–1914 m. – Ėriškių (Panevėžio r.) altaristas, 1914–1915 m. – Uliūnų (Panevėžio r.) klebonas. Sulaukęs 56 m. pradėjo rašyti. Rašė ir vertė iš lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų kalbų didaktinę prozą, religinius ir šviečiamuosius leidinius. Vienas tikslų buvo įrodyti, kad lietuviai turi savo literatūrą. Prelatas Adomas Jakštas knygelėje „Kun. Jonas Balvočius-Gerutis (1842–1915)“ (Kaunas, 1919) rašė: „Galop matė jis visą Lietuvą neturint įmanomos populerės literaturos, doro pasiskaitymo, jam pagailo savo krašto, savo brolių sodiečių – ir jis knyga po knygai verčia, leidžia, spausdina prikišdamas net prie jų iš savo kišenės ne vieną šimtuką“. J. Balvočius – pirmosios populiarios  lietuviškos astronominės knygelės  „Sodiečių dangus“ (1909) autorius.

Pasirašydavo slapyvardžiais J. Gerutis, Prietelius, Vadoklietis. Kunigas J. Balvočius į pas jį apsilankiusius parapijiečius dažnai kreipdavosi „Ką, geruti, pasakysi?“. Dėl to žmonės jį patį praminė geručiu, o lietuviškos spaudos draudimo metais J. Balvočius pasirinko šią pravardę slapyvardžiu.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais rūpinosi parapijos įkūrimu Uliūnuose, Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios statyba. Mirė 1915 m. lapkričio 12 d. Uliūnuose, palaidotas bažnyčios šventoriuje.

Pateikiame Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje retų knygų fonde saugomų J. Balvočiaus-Geručio knygų, kūrybos, publikuotos rinkiniuose, sąrašą. Leidinius kviečiame užsisakyti elektroninių paslaugų portale ibiblioteka.lt arba skaityti portale www.epaveldas.lt

Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje retų knygų fonde saugomų J. Balvočiaus-Geručio knygų, kūrybos, publikuotos rinkiniuose, sąrašas

Rengiant informaciją naudotasi Elenos Gabulaitės kraštotyros darbu „Negęstantis žiburys“ (Panevėžys, 1970-1987), saugomu Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos E. Gabulaitės rankraščių fonde F9, Liberto Klimkos straipsniu „Pirmieji lietuviški astronomijos leidiniai“, publikuotu knygoje „Tikslieji mokslai Lietuvoje“ (Kaunas, 1994), Nijolės Lietuvninkaitės straipsniu „Balvočius Jonas“, publikuotu tęstinio mokslinio leidinio „Knygotyra“ 55-ajame tome (Vilnius, 2010) bei Vilmanto Krikštaponio straipsniu „Pažinojęs saulės šeimyną“, publikuotu krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščio „XXI amžius“ 2012 m. balandžio 20 dienos numeryje.

Nuotraukoje – kunigas Jonas Balvočius-Gerutis. Iš: Lietuvninkaitė, Nijolė. Kauno senoji knyga. Vilnius, 2006, p. 192.

Galerijoje – leidinių viršelių vaizdai.

Informaciją parengė
Ilona Mažylytė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius