Šiemet lapkričio 15 d. minime iš Pasvalio krašto, Dovydų kaimo kilusio kunigo, pedagogo, rašytojo Julijono Lindės-Dobilo 150-ąsias gimimo metines. Baigęs Kauno kunigų seminariją, kunigavo Skaistkalnėje, Pilbergėje, Livberzėje, Alūkstoje (Latvija), vikaravo Varniuose. Per Pirmąjį pasaulinį karą mokytojavo Jekaterinoslave (Ukraina). 1918 m. grįžo į Lietuvą. Vyskupijos kurijos vėl paskirtas į Latviją – Kurmenę, 1919 m. buvo Skaistkalnės parapijos klebonu. 1922 m. atvyko į Panevėžį: buvo Panevėžio valstybinės vyrų gimnazijos (dabar – Juozo Balčikonio gimnazija) mokytoju, 1925 m. gimnazijos inspektoriumi, nuo 1926 m. laikinuoju direktoriumi, 1929–1934 m. – direktoriumi. 1922–1934 m. vadovavo gimnazijoje veikusiam moksleivių literatų būreliui „Meno kuopa“. J. Lindė-Dobilas – romano „Blūdas“, apsakymų, dramų, straipsnių literatūros klausimais autorius. Mirė 1934 m. gruodžio 2 d. Panevėžyje.
Apie šią asmenybę, palikusią pėdsaką ir Panevėžyje, daugiau skaitykite: https://paneveziokrastas.pavb.lt/panevezio-sloves-aleja-zymiausieji-krastieciai/linde-dobilas-julijonas/
Literatūrologė, profesorė Vanda Zaborskaitė:
„Svarbiausioji jo gyvenimo vieta ir svarbiausias laikas – Panevėžys, kur jis buvo gimnazijos direktorius ir literatūros mokytojas. Teisybė, nedera nuvertinti ir jaunystės metų nuošaliose Latvijos parapijose, kur kunigavo ir, pasirinkęs Dobilo pseudonimą, parašė ir išleido pirmąjį lietuvišką romaną ,,Blūdas‘‘ (1912). Katalikiškos orientacijos kritika jį žiauriai užsipuolė, o labai teigiamai įvertino G. Petkevičaitė-Bitė, su kuria bičiulystė jį susiejo iki mirties, ypač kai abu gyveno Panevėžy, kurį laiką mokytojavo toje pačioje gimnazijoje. Ir dabar jie ilsisi greta vienas kito (tarp jų – Bitės bičiulė ir bendramintė E. Jodinskaitė, visuomenės veikėja ir bibliotekininkė) Panevėžio kapinėse <…>. “
Pedagogas, kalbininkas, kaip ir J. Lindė-Dobilas, dirbęs Panevėžio valstybinėje vyrų gimnazijoje, Leonas Kuodys:
„<…> jis buvo ne tik tikras kūrėjas, bet ir tikras pedagogas, nes buvo širdies pedagogas. Tebeskamba jo pamokomieji žodžiai: „Viskas auga iš vidaus. Tikra laimė tėra žmogaus širdy. Ji yra žmogaus vidaus harmonija.“ J. L.-Dobilas buvo šalininkas to, kad pirmoje vietoje turinti būti paties pedagogo asmenybė, ne metodai. Jis žinojo savo pašaukimą, savo tikslą, žinojo, ko nori. Tas ėjimas viena kryptimi, kad ir įvairias keliais, traukte traukė jaunimą. Dobilo žodžiai: „Daug kelių veda į aukštybes, ir kuo jų daugiau, tuo geriau, tik kiekvienas turi atrasti savąjį.“
Pedagogas, publicistas, visuomenės veikėjas, 1921–1942 m. mokytojavęs Panevėžio valstybinėje vyrų gimnazijoje, Venantas Morkūnas:
„<…> Inspektorių butai buvo greta gimnazijos kieme stovėjusiame name, antrame aukšte. J. Lindė-Dobilas, tuomet dar inspektorius (direktoriumi buvo K. Šakenis), savo laisvalaikį vakarais dažnai praleisdavo pas buto kaimynę G. Petkevičaitę-Bitę. Vienoje oficialioje kalboje Dobilas yra pasakęs: „Atsikėlęs į Panevėžį, pasijutau šilumoje, susidraugavau su G. Petkevičaite-Bite.“ Iš čia mokinių tarpe atsirado posakis: Dobilas ir Bitė.“
Vieną dieną direktorius Lindė padėjo mokytojų kambaryje ant stalo Kauno Vokiečių knygyno atsiųstą anketą. „Ponai mokytojai, užpildykite blanką, nurodydami savo pavardes, adresus ir specialybę – knygynas nemokamai atsiųs katalogus. Būtų gerai, kad galėtumėte greičiau išsiųsti, todėl neatidėliokite.“ Anketoje greitai atsirado kelios pavardės, tarp jų ir mūsų vokiečių kalbos mokytojos, kuri nurodė ne tik savo pavardę, bet ir titulą – Baronin Erna Karp von Ropp. Mokytojų kolektyve tai buvo vienintelė tituluota asmenybė. Lotynų kalbos mokytojas J. Sokolovas ir inspektorius J. Janulionis, perskaitęs šį įrašą, nutarė ir kitiems mokytojams „suteikti“ titulus. Anketoje atsirado „König Lindė“, „Herzog Janulionis“, „Fürst Sudarskis“, „Kronprinz Rukša“, „Markgraf Kalkis“, „Graf Kuodys“ ir t.t. Visiems buvo „suteikti“ daugiau ar mažiau skambūs titulai. Direktorius, pamatęs taip užpildytą anketą, labai supyko: „Sugadino blanką, dabar nebegalima siųsti. Kaip maži vaikai! O dar mokytojai, rimti žmonės.“ Žadėtų katalogų taip ir negavome.
Vėlyvą popietę direktorius išeidavo pasivaikščioti: Respublikos, Stoties, Agronomijos (dabar – Marijonų g.), Dariaus ir Girėno (dabar – dalis dabartinės Smėlynės g.) gatvėmis, po to pro ligoninę, mediniu lieptu ir Puzino gatve sugrįždavo namo. Eidavo lėtai, giliai susimąstęs, stora lazda pasiramsčiuodamas. Mėgo pilkos arba smėlio spalvos rūbus. Tik labai iškilmingais atvejais, pavyzdžiui, švietimo ministro atvykimo proga, per tėvų susirinkimus ar jubiliejų minėjimus apsivilkdavo brangios medžiagos juodu surdutu, siekusiu žemiau kelių. Atrodė labai impozantiškai, net elegantiškai. Kartais tarp literatų-lotynistų ir matematikų-gamtininkų kildavo ginčas, kurie mokslai pranašesni: humanitariniai ar tikslieji. Literatams atstovavo Sokolovas, Kliuksinas, Rukša. Gamtininkams – Janulionis, Kalkis Elisonas. Direktorius Lindė aktyviai ginče nedalyvaudavo, bet, atlaidžiai šypsodamasis, prieidavo ir pasakydavo: „Tai senas ginčas. Galite ginčytis kiek norite, bet vis tiek kiekvienas liksite prie savo nuomonės. Geriau nesiginčykite!“ Paprastai paklausydavome direktoriaus tėviško patarimo ir pakeisdavome mokslinę temą anekdotais <…> Pasiklausydavo anekdotų ir direktorius, o kartais, gerai nusiteikęs, papasakodavo ir pats <…>.“
Literatūrologas, pedagogas, mokęsis Panevėžio valstybinėje vyrų gimnazijoje, Rapolas Šaltenis:
„Dobilo nebūta bibliofilo: savo bibliotekos gausumu ir jos tvarkymu visai nesirūpinta. Jis pirkosi tik tas knygas, kurios jam atrodė esančios reikalingos jos filosofiniams svarstymams, ir nelaikė jų gražiai sudėtų lentynoje, kaip dedikuotų. Mačiau, kad jos gulėjo krūvomis ant rašomojo stalo, matyt, dažnai ir stropiai skaitytos, nes subraukinėtos ir prirašinėtos įvairiausių pastabų, tai palyginti su kitais autoriais, tai vis galvojant apie Lietuvą <…>.“
Literatūrologė, profesorė Viktorija Daujotytė:
„Kaip kultūros asmuo Lindė-Dobilas formavosi atskirai, nuošaliai nuo lietuviškosios visuomenės nuomonių, pažiūrų, aistrų. Jis nesutapo nė su viena ideologija nei partija, visur matė ne tik šviesiąsias, bet ir tamsiąsias puses, pirmas filosofiškai suvokė didįjį žmogaus būties paradoksą – amžinąjį „tarp“ – net tarp dangaus ir žemės. Saviugdos, savišvietos žmogus, savarankiškai studijavęs filosofiją ir estetiką.
Jau būdamas mokytojas, dėstydamas lietuvių ir pasaulinę literatūrą Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, pabrėždavo klasikos reikšmę, skatino skaityti pačius tekstus, juos išsamiai komentavo. Didžiausi autoritetai: Homeras, Dantė, Goethe, Adomas Mickevičius.“
Pateikiame Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje retų knygų fonde saugomų J. Lindės-Dobilo parašytų knygų bei įvairiuose leidiniuose publikuotos kūrybos ir straipsnių sąrašą. Leidinius kviečiame užsisakyti elektroninių paslaugų portale www.ibiblioteka.lt. Kai kuriuos leidinius galima skaityti ir portale www.epaveldas.lt.
J. Lindės-Dobilo parašytų knygų bei įvairiuose leidiniuose publikuotos kūrybos ir straipsnių sąrašas
Rengiant informaciją naudotasi Vandos Zaborskaitės straipsniu „Kas yra Julijonas Lindė-Dobilas?“, publikuotu interneto dienraštyje www.bernardinai.lt, Leono Kuodžio straipsniu „J. Lindė-Dobilas – amžinai jaunas ir nemirtingas“, publikuotu žurnalo „Akademikas“ 1935 m. 19-ajame numeryje, Rapolo Šaltenio knyga „Tarp žemės ir dangaus“ (Vilnius, 1990), Viktorijos Daujotytės straipsniu „Nekenčiu aš šablono…“, publikuotu Pasvalio karšto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ 2017 m. 2-ajame numeryje bei Venanto Morkūno fondu F135, saugomu Bibliotekos rankraštyne.
Nuotraukoje – Julijonas Lindė-Dobilas su pedagogais Leonu Kuodžiu, Veronika ir Petru Būtėnais. Iš kairės P. Būtėnas, V. Būtėnienė, J. Lindė-Dobilas, L. Kuodys. Panevėžys, 1934. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Leono Kuodžio fondas F58-136
Galerijoje – leidinių viršelių vaizdai.
Informaciją parengė
Ilona Mažylytė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius
