„Muziką, kaip ir meilę, mes greičiau jaučiame, negu suprantame. Taip yra dėl to, turbūt, kad muzika yra meilės kalba“ (M. Karka)

2022 m. lapkričio 12 d. sukanka 130 metų, kai Samarakėliuose (Anykščių r.) gimė (1892 m.) vargonininkas, choro dirigentas, kompozitorius, pedagogas Mykolas Karka. 1912 m. Vilniuje baigė J. Montvilos piešimo ir muzikos mokyklą. Nuo 1918 m. gyveno Panevėžyje. Iki 1944 m. dėstė berniukų gimnazijoje, mokytojų seminarijoje, amatų mokykloje, muzikos kursuose, vargonininkavo Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje. 1944–1950 m. – Panevėžio muzikos mokyklos direktorius, 1944–1960 m. – jos dėstytojas. 1921–1927 m. aktyviai dalyvavo draugijos „Aidas“ veikloje. 1927–1940 m. vadovavo „Dainos“ draugijos Panevėžio skyriui. Pastatė apie 100 dramų, muzikinių vaidinimų, operečių, steigė chorus, rengė dainų šventes. Apdovanotas DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1937), Šaulių Žvaigždės ordinu (1939).

M. Karka mirė 1984 m. rugpjūčio 12 d. Panevėžyje. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomas Mykolo Karkos fondas F12. Fonde – M. Karkos biografinė medžiaga, kūrybinės veiklos dokumentai, korespondencija, M. Karkos gyvenimą ir veiklą atspindinčios fotografijos bei kiti dokumentai. Dalis M. Karkos fondo F12 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt

Plačiau apie M. Karką skaitykite: https://paneveziokrastas.pavb.lt/panevezio-sloves-aleja-zymiausieji-krastieciai/karka-mykolas/

Iš Panevėžio valstybinės gimnazijos mokytojo Venanto Morkūno atsiminimų

<…> Gimnazijoje buvo suvaidinta ir muzikinė drama „Čigonė Aza“, kurią režisavo muzikos ir dainavimo mokytojas M. Karka. Jos turinys buvo paimtas iš Kraševskio apysakos „Chata za wsią“, žinoma, atitinkamai modifikuotas ir papildytas dainomis ir šokiais. <…> Mokytojas Karka, tada jaunas, temperamentingas režisierius, įdėjo į „Čigonės Azos“ pastatymą visą savo menišką prigimtį. Jau generalinės repeticijos metu paaiškėjo, kad tai bus tikras šedevras. <…> Premjeros dieną gimnazijos salė buvo perpildyta. Surinktų už bilietus pinigų užteko ne tik atleisti nuo mokesčio už mokslą daugybę mokinių, bet ir įrengti naują sceną, mokytojo J. Zikaro klasei pagaminti naujus piešimo stalus ir kt. „Čigonė Aza“ buvo vaidinama daug kartų su tuo pačiu milžinišku pasisekimu, galima sakyti, furoru. Į spektaklius atvykdavo iš Rokiškio, Biržų, Šeduvos, Radviliškio, Kėdainių ir kitų Lietuvos kultūrinių ir ekonominių centrų. Direktorius Yčas, žavėdamasis „Čigonės Azos“ spektakliais, ne kartą sakė mokytojui Karkai: „Tokiam muzikui, kaip tamsta, Panevėžys – per ankšta dirva. Reikia keltis į didesnį meno centrą, pavyzdžiui, Kauną“.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Venanto Morkūno fondas F135-20

Iš Panevėžio mokytojų seminarijos IV laidos (1944–1948 m. m.) absolventės Paulinos Cemnolonskaitės-Juodikienės atsiminimų

Laukdavom mokytojo M. Karkos pamokų. Visada geros nuotaikos, visada su šypsena. Kartais paprašydavom, kad padainuotų. Neatsisakydavo. Mėgo lietuvių liaudies dainą „Trijų seselių jauną brolelį ragina joti į didį karą…“. Taip įsijautęs dainuoja, o per skruostą ašara rieda… „Kaip man gaila tų seselių! Tą vieną brolelį teturi ir tą patį reikia išruošti į karą“ – teisindavosi. Buvo pokario metas. Visko trūko. Braižydavo lentoje penklines, aiškindavo. Grodavo sena fisharmonija. Mokė, kaip galėjo. Užtat geros nuotaikos nestigo. Jau vėliau, baigus mokslus, kai susirinkdavom iš įvairių Lietuvos kampelių į laidos susitikimus, brangus svečias būdavo mokytojas M. Karka. Daug nekalbėdamas, sėsdavo prie pianino ir užgrodavo žinomą dainą. Sustodavom visi ratu ir iš širdies traukdavom. Ypač mėgom jo dainą „Gyvuok, miela jaunyste, gyvuok, gyvuok, gyvuok, gyvenimas negrįžta – žinok, žinok, žinok“.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Vytauto ir Silvijos Vilkončių fondas F154-77

Iš Panevėžio mokytojų seminarijos IV laidos (1944–1948 m. m.) absolvento Vlado Rutkausko atsiminimų

Tai žmogus – menininkas. Kokios dainos! Pamoka – ne teorija, o daina. <…> O pamokos nuotaika! Niekada pamoka nesibaigdavo su skambučiu į pertrauką. <…> Man atrodo, kad mokytojas visada ieškojo (o gal neieškojo – jam jau gimstant gamta dovanojo) rakto į klausančiojo širdį ir sielą. Ir ne tik mokinio, bet visų panevėžiečių – per Panevėžio dramos teatrą, prie kurio Mykolas Karka buvo prisilietęs ir pats, ir per savo vaikus – aktorius. Tai kultūros žmogus, kuriantis savo aplinką, savojo miesto veidą ir įvaizdį.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Vytauto ir Silvijos Vilkončių fondas F154-77

Galerijoje – fotografijos ir dokumentai iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomų Mykolo Karkos fondo F12, Motiejaus Lukšio fondo F68, Emilijos Juzulėnienės fondo F116, Panevėžio draugijų fondo F37, Vytauto ir Silvijos Vilkončių fondo F154, Venanto Morkūno fondo F135,, Leono Černiausko fondo F91, Pavienių rankraščių fondo F8.

Kviečiame domėtis.

Informaciją parengė
Sigita Marcinkevičienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius