„Kalba, žodžiai ir jų ištartis, ir skiemenų ritmas, ir muzika eina iš pat žmogaus, krašto sielos, iš pačios gilumos. Mūsų kalba neišskiriamai susirišus su mūsų visa giliausia genties atmintim, mūsų kraštovaizdžiu, oru, mūsų daukantišku būdu. Kalba yra stebuklas.“ (Jonas Mekas)
Stebuklas, kad lietuviai išsaugojo vieną archajiškiausių iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų su jos tarmėmis, patarmėmis ir šnektomis.
Aukštaičių tarme daugiausia šnekama Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Suvalkijoje. Ji turi daugiausia įvairių sąskambių ir spalvų.
Kalba, tarmės ir šnektos yra gyvas organizmas – keičia savo ribas, teritorijas priklausomai nuo žmonių mobilumo (ne tik fizinio, bet ir skaitmeninio). Nors tarmės kinta kartu su gyvenimu – po truputį paprastėja, didėja jų plotai, vis labiau artėjama prie bendrinės kalbos, nereikia manyti, kad jos kada nors visiškai išnyks ir jas reikėtų stumti iš gyvenimo. Unikalu, kad tokioje mažoje Lietuvoje turime tiek daug skirtingų šnekamosios kalbos variantų.
Mūsų – aukštaičių – regionų pasakojimuose gausu subtilaus humoro, poetiškų aprašymų, įdomių personažų, fantazijos ir mistikos elementų, praturtinančių istorijas, sukuriančių ypatingą atmosferą. Pasakojimuose – legendos, mitai, padavimai, sakmės, žmogaus susidūrimas su nepaprastomis būtybėmis. Gyvūnai ir augalai sudaro vientisą pasakojimo kraštovaizdį, kuriame žmogus ir gamta susilieja į harmoningą visumą.
Tad kaip visgi skamba tarmiški pasakojimai?
Siūlome pasiklausyti patiems! Jums paruošėme skirtingomis aukštaičių patarmėmis pasakojamų Aukštaitijos legendų, sakmių, istorijų.
Kviečiame mėgautis unikaliu tekstų skambesiu, žodžių junginiais, tartimi, ritmu ir prasme!
Anykščių krašto pasakojimas „Kaip Puntuku skruzdelas sugraužė“. Janinos Pipirienės pasakojimą rytų aukštaičių anykštėnų patarme įgarsino Živilė Žarskutė.
Biržų krašto sakmė „Garss buva kunigaikštis“. Rytų aukštaičių biržiečių patarme pasakoja Liuda Prunskienė.
Legenda apie Mažulonių piliakalnį. Rytų aukštaičių vilniškių patarme seka Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko lankytojų aptarnavimo skyriaus vyriausioji specialistė, etnologė Sigutė Mudinienė.
Pasakojimai apie Palūšę. Rytų aukštaičių vilniškių patarme sakmes apie Palūšę įgarsino Algis Slapšys iš Tverečiaus.
Pasakojimas apie Ginučių piliakalnį. Rytų aukštaičių uteniškių šnekta pasakoja Algirdas Pauliukėnas, daugkartinis „Tramtatulio“ konkurso laureatas.
Padavimas apie Kupiškio piliakalnį. Rytų aukštaičių patarme, kupiškėnų šnekta pasakoja Kupiškio kultūros centro folkloro ansamblio „Kupkėmis“ vadovė Alma Pustovaitienė.
Legenda apie Šepetos pelkę. Rytų aukštaičių patarme, kupiškėnų šnekta pasakoja Gražina Valaitienė iš Kupiškio rajono.
Legenda apie Juodžio ežerą. Rytų aukštaičių panevėžiškių patarme pasakoja Dovydas Butkus iš Panevėžio rajono Vadoklių kaimo. Prieš keletą metų istorija apie netoli Vadoklių esantį Juodžio ežerą, kuriame nuskendęs juodas jautis, atnešė jam geriausio Aukštaitijos pasakotojo titulą.
Legenda apie Panevėžio vardo atsiradimą. Rytų aukštaičių panevėžiškių patarme pasakoja Dovydas Butkus iš Vadoklių kaimo.
Legenda „Kaip atsirado Vadoklių krašto pavadinimas“. Rytų aukštaičių panevėžiškių patarme pasakoja Dovydas Butkus iš Vadoklių kaimo.
Legenda „Pasvale alos legėnd“. Legendą pagal Vlado Braziūno tekstus kūrė Asta Simonaitė ir Ramunė Uždavinienė. Tarminis vertimas Vlado Braziūno. Rytų aukštaičių panevėžiškių patarme, pasvaliečių šnekta įgarsino Pasvalio M. Katiliškio viešosios bibliotekos darbuotoja Lijana Markevičienė.
Legenda apie Rokiškio miesto pavadinimo atsiradimą. Rytų aukštaičių patarme, rokiškėnų šnekta pasakoja žymi Obelių krašto literatė, poetė Gražina Degutytė Pitrėnienė.
Legenda apie Rokiškio miestą. Legendą rytų aukštaičių patarme, rokiškėnų šnekta pasakoja literatė, poetė Gražina Degutytė Pitrėnienė.
Legenda apie Zarasus. Istoriją bendrine lietuvių kalba pasakoja poetas, Zarasų literatų klubo „Virš tylos“ pirmininkas, Zarasų kultūros ir meno premijos laureatas, visuomenininkas, buvęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas ekspertas Vasilijus Trusovas.
Kiekviena patarmė, net nedidelė atskiro kaimo pašnektė turi tik jai būdingų, subtilių, sunkiai aprašomų intonacinių bei reikšminių niuansų, kurių negalima nei pakartoti, nei perteikti jokia kita tarme ar kalba. Nors aukštaičių patarmės pasakojimai labai įvairūs pagal siužetus, vis dėlto juos sieja bendras kultūrinis paveldas, kuris skatina bendravimą, tradicijų puoselėjimą ir savitą poeziją kasdieniškuose gyvenimo momentuose.
Žinioms apie lietuvių kalbos tarmes pagilinti parengėme du interaktyvius testus. Kviečiame atsakyti į testų klausimus.
Testas „Lietuvių kalbos tarmės, patarmės, šnektos“
Testas „Išnykusių žodžių pėdsakais: iš Aukštaitijos krašto kūrėjų kalbos lobyno“
Sėkmės!
Informaciją parengė
Jolanta Sriubienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos skyrius