Rubrikoje „Kraštiečiai knygose“ pristatome žymaus mūsų kraštiečio Stasio Eidrigevičiaus eseistikos knygą „Meno klajūno eskizai“ (Apostrofa, 2023). Joje autorius – grafikas, tapytojas, plakatistas, iliustruotojas, performansų menininkas atsiskleidžia ir kaip talentingas mažųjų autobiografinių siužetų, paremtų savo kultūrinių kelionių įspūdžiais, kūrėjas.

Skaitytojams pateikiame keletą ištraukų, kurios galbūt paskatins užsisakyti knygą bibliotekoje ir, autoriaus palydimiems, pasinerti į neakivaizdinę pažintinę kelionę po šiuolaikinio meno pasaulį.

Iš kelionių užrašų

[2009] Vasario 26 d.

Einu į Pompidou centrą. Vakar ten atidaryta paroda „Tuščia“ (Vide). Kvietime – 9 dailininkų pavardės. Ateinu. Devynios parodos salės visiškai tuščios. Lankytojai vaikšto, šypsosi, fotografuojasi. Tuštuma, nieko nėra. Kodėl? Gal kas nors išėjo ar dar neatėjo? Gal tų menų jau per daug? Pailsėkime. Pakalbėkime apie meno reikšmę. Šią parodą atsiminsiu ilgai, apie ją galime kalbėti, diskutuoti, bartis dėl jos. Ir kopijuoti… Tuštumą. (P. 95)

(56-ojoje Venecijos bienalėje, 2015)

Baras

Lietuvos paviljone baigdamas gurkšnoti vyną, išgirdau kalbant, kad laikas eiti į barą, kur pristatomas Jonas Mekas. Susidarė grupelė lietuvių ir vėl keliavome per tiltelius, kol siauromis gatvelėmis pasiekėme barą netoli geležinkelio stoties. Žmonės sėdi, kramsnoja kažką panašaus į mėsainius. Keista. Žiūrim į tuos užkandžiaujančius ir dairomės meno. Pagaliau pamatome – keliuose televizoriuose rodomi Meko filmai, o lange lyg savotiški vitražai išskleisti jo filmų negatyvai. Jonas stoviniuoja tai čia, tai ten. Aplinkui sukinėjasi, fotografuojasi lietuviai. Paklausiau Meką, ar čia jo idėja, ar baro pasiūlymas? Maestro atsakė: „Baras pasiūlė“. Matydamas, kad kalba nesimezga, nuėjau ieškoti vaišių. Jos patiektos pirmame aukšte – daug salotų, mišrainės ir vyno, kiek širdis geidžia. Žmonės, užėję iš gatvės, net nežinodami kokia proga, noriai vaišinosi, o savininkas prižiūrėjo, kad nieko netrūktų… (P. 151)

(Meno mugėje Art Basel 2017)

Peterio Dreherio diena po dienos

Šį pavasarį lankydamasis Venecijoje, „Punta della Dogana“ ekspozicijoje mačiau keletą nedidelių keistokų drobių: kiekvienos centre paprasta tuščia stiklinė, o virš jos matomi skaičiai – darbo numeris. Spalvinis sprendimas visur labai panašus. Dabar „Art Basel“ mugėje, „Mayor“ galerijoje, aptinku visą tų stiklinių ciklą. Prie kiekvienos padėtas raudonas taškas – visos parduotos. Sėkmė! Pradėjau naršyti internete, kas tas Peteris Dreheris, tų darbų autorius. Gimęs 1932 m. jo tėvas nacis žuvo Rusijoje. Nuo 1974 m. kasdien nutapo po vieną stiklinę, jau nutapė jų daugiau kaip 5000. Parodose tie darbai eksponuojami kartais eilute, kartais visa siena mirga marga. Stiklinės nutapytos kokybiškai, realistiškai, tai rodo dailininko užsispyrimą, tačiau kasdien tapyti tą patį, sakyčiau, keista. Konceptualu? Galbūt. Šis autorius populiarus, paroda seka parodą, visos jos vadinasi vienodai – „Diena po dienos gera diena“ (Tag um tag guter tag). (P. 168)

***

Iš gyvenimo susitikimų

Tėvas

[…] Mačiau laimingą jo veidą, kai pirmąkart atvažiavo į  Varšuvą, buvo 1984-ųjų gruodis, Kalėdos. Pakili nuotaika. Jis ėjo su manim visur – į knygyną, į galerijas – ir su visais rado bendrą kalbą. Jis tiesiog skraidė. Kai grįžo, pasakojo kaimynams, kad Lenkijoje tokia laisvė. Po kelių mėnesių automobilis jį užmušė ant labai plataus plento prie pat Panevėžio. Vežė pieno bidonėlį, pasikabinęs ant dviračio. Ant kelio liko pieno ir kraujo ženklas. Būtent tokią pasaką tada iliustravau – joje buvo dvi upės: viena pieno upė, kita – kraujo. Vakarų Berlyne buvau ką tik atidaręs savo parodą. Parvažiavau į laidotuves, tėvas guli karste aprišta galva kaip žuvęs karys. Gal už tą jo mėgstamą dainą: „Sėk, sesule, žalią rūtą, kad Lietuva laisva būtų…“ (P. 200)

Gražinos Didelytės savastis

[…] Ne kartą esu viešėjęs pas Kmieliauskus, pas Kisarauskus, o su Gražina užsimezgė nepaprasta ilgametė draugystė; dvasinis artumas lėmė, kad suprasdavome vienas kitą iš pusės žodžio. […] Gražina taip ir stovi man prieš akis – visada besišypsanti, svetinga, geraširdiška. Iš Vilniaus persikėlusi prie Druskininkų, į girią, šalia mažo upelio, džiaugėsi, kvietė atvažiuoti. […] O kai aplankiau Gražiną Vilniuje, ji staiga pasakė norinti man grąžinti pieštus „kareiviškus“ 1974–1975 m. laiškus, nes jaučianti, kad greitai mirs. Priblokštas jos žodžių, atsisakiau tuos laiškus paimti, antraip būčiau patvirtinęs liūdną nuojautą…

Po Gražinos mirties vis prisimenu tą pokalbį. Norėčiau, kad laiškai būtų perduoti Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos archyvams, bet nežinau pas ką jie yra atsidūrę… ( P. 257–258)

***

Abėcėlė pagal Stasį

Būsena

Štai sėdime grupėje, vyksta pokalbis, dažnai banalus, kada atvažiavote – kada išvažiuojate – puiku; aš išsijungiu, kitaip sakant, įžengiu į savo vaizduotės pasaulį, nežinau ir begirdžiu kas kalbama, apie ką, aš kuriu – paveikslą, performansą – arba rašau eiliuotą kūrinį mintyse. Mano sūnus žino šitą būseną ir sako: nusileisk ant žemės.

Būsena tarp realybės ir sapno, buvimas čia, bet ir kažkur kitur, tai vyksta ir stebint meno kūrinį – esame šalia jo, bet mūsų vaizduotė nukelia kitur. Kiekvieno vaizduotės kelionė priklauso nuo individualaus jautrumo, pastabumo, gebėjimo mąstyti sąvokomis. (P. 293)

Ėjimas

Ėjimas scenoje mažais žingsniais žiūrovų link. Ėjimas į priekį kuriant meną, skaitant knygas, matant pasaulį; ėjimas į mišką su viltimi, kad rasi grybų; ėjimas į filmą tikintis, kad laikas nenueis veltui; ėjimas į parodą su viltimi, kad išeisi patenkintas. Ėjimas į balių su viltimi, kad gersi nedaug ir neišeisi alkanas. Ėjimas pas gydytoją su viltimi, kad tau padės; ėjimas į baseiną paplaukioti su viltimi, kad būsi lieknesnis ir lengvesnis. (P. 300)

Informaciją parengė
Loreta Dundulienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius