Rubrikoje „Kraštiečiai knygose“ siūlome skaityti lietuvių kalbos ir literatūros pedagogės Reginos Kuzmaitės-Norkevičienės atsiminimų knygą „Nuo Lėvens iki Neries“ (Vilnius, 2020). Autorė, garsios Panevėžio krašto giminės atstovė (gydytojas chirurgas Vladas Kuzma – autorės tėvo brolis), jautriai ir emocionaliai aprašo įvykius iš savo ir savo šeimos, kilusios iš Rėklių kaimo Panevėžio rajone, gyvenimo.

Pateikiame keletą prisiminimų fragmentų.

Panevėžio viešojoje bibliotekoje

Lankiau miesto pradžios mokyklą. Kaimo vaikui toji mokyklą buvo svetima, šaltoka, pirmoji mokytoja – reikli, santūri žemaitė. Šeštadieniais prie klasės kampe esančios knygų spintos pirmieji prisigrūsdavo miesčioniukai, išgraibstydavo įdomesnes knygas. Tačiau vyresnioji sesuo padėjo rasti kitą – miesto – biblioteką pačiame Panevėžio centre, šalia J. Masiulio knygyno, J. Zaborskio vaistinės. Ten buvo kitokia tvarka – nurodytomis dienomis – pagal klases – popiečiais prisigrūsdavo vaikų, apguldavo tvorelę, skiriančią bibliotekos vedėją su krūvomis knygų nuo godžios vaikų minios. Slinkdavo jie stipriai susiglaudę, tvarkinga eile prie Elžbietos Jodinskaitės, pagyvenusios, tamsiai apsirengusios bibliotekos vedėjos, labai pagarbiai vadinamos panele. Žinojom, ji bajorė, artima panevėžietės rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės draugė. Priėjus eilei, kartais išdrįsdavom tyliai paprašyti „Heidės“ ar „Katinėlio malūno“, berniukai nepasidalydavo Karlo May‘aus „Vinetu“. Panelė atidžiai pažiūrėdavo kiekvienam prašytojui į veidą, akimirksniu peržvelgdavo skaitytojo formuliarą ir paduodavo ką nors labai gero, gražaus. Atsargiai apglėbdavai brangenybę ir nešdavaisi namo. Niekada neteko nusivilti. (P. 15)

Panevėžio mergaičių gimnazijoje

Aukštesniosiose klasėse – liūdniausiais pokario metais – literatūrą mums dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto absolventė, buvusi aktyvi ateitininkė Elena Gabulaitė. […] Mylėjom savo auklėtoją, labai ja tikėjom. Viskas, ką ji dėstė, atrodė įdomu ir reikalinga. Stropiai rašėm užrašus, nes prieškario vadovėliai buvo griežtai uždrausti, mažai jų išlikę, o naujų neišleista. Svarbūs mums buvo ir Martynas Mažvydas, Mikalojus Daukša ir Žemaitė. Įdomiai dėstė Levą Tolstojų. Labai patraukliai kalbėjo apie Vaižgantą – rašytoją ir žmogų. Deja, greitai Vaižgantas buvo uždraustas. Padorūs Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojai kietai tylėjo. Tik vienas aktyvistas iš tribūnos pateikė trumpą rašytojo charakteristiką – „mrakabiesas“ (tamsumos velnias). […] Tokie žodžiai net pokarinėje Panevėžio gimnazijoje buvo neįmanomi.

E. Gabulaitės užrašais sėkmingai naudojausi ir pati pradėjusi dirbti tolimoje Žemaitijos mokykloje. (P. 21–22)

Studijos Vilniaus pedagoginiame institute

Kai kurias disciplinas (vadinamąją marksistinę filosofiją, politinę ekonomiją) dėstė atvažiavę iš Rusijos žydai rusų kalba. […] Prisimenu kuriozišką situaciją per filosofijos egzaminą. Jį išlaikiusi, buvau pasodinta versti: studentai atsakinėjo lietuviškai. Sunkiai toje rusiškoje filosofijoje susigaudančių mergaičių atsakymus ėmiau versdama koreguoti. N. Ickovičius susivokė. Pavarytų tokią vertėją, bet jau vakaras – kitos neberasi. O aš tokia alkana. Dėstytojas, atsidaręs šokoladinių saldainių dėžę, valgo. Man nė vieno nepasiūlė… (P. 49–50)

Informaciją parengė
Loreta Dundulienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius