Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleivės (1943 m.)

Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleivė Regina Zdanavičiūtė (centre) su draugėmis. [Fotogr. A. Kerbelio]. Panevėžys. 1943 m. PAVB, Stasio Petronaičio fondas F71

Objekto panaudojimo teisės: InC-EDU

Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleivė Regina Zdanavičiūtė (centre) su draugėmis. [Fotogr. A. Kerbelio]. Panevėžys. 1943 m. PAVB, Stasio Petronaičio fondas F71

Rimstanti vasara primena apie nenumaldomai artėjančią naujų mokslo metų pradžią. Šia proga pristatome fotografiją, kurioje įsiamžinusios trys Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleivės.

Nespalvota estetika ir fotostudijos kompozicija nukelia mus į 1943-iuosius, atverdama langą į to meto kasdienybę, jaunystės nuotaikas. Žvelgiant į fotografiją, nevalingai susimąstai apie laiko dramą: aplinkui tvyro Antrojo pasaulinio karo nežinomybė, o iš nuotraukos sklinda tyras ir viltingas jaunystės džiaugsmas.

Trijulės centre šypsosi būsimoji Panevėžio dramos teatro legenda, aktorė Regina Zdanavičiūtė (1925–2015). Režisierius Juozas Miltinis talentingą merginą pastebėjo dar mokyklos suole – būtent šiais, fotografijos fiksavimo metais, ji baigė dramos studiją ir pradėjo savo daugiau nei šešis dešimtmečius trukusį kūrybinį kelią scenoje. Kitų dviejų merginų tapatybės ir likimai mums, deja, nežinomi.

Nuotraukoje atgyja autentiška to meto mokyklinė estetika. Merginos dėvi tarpukario Lietuvos moksleivių uniformas, kurių oficialų standartą Švietimo ministerija patvirtino 1930 metais. Įdomu tai, kad prie Panevėžio gimnazijos uniformų dizaino kūrimo tiesiogiai prisidėjo iškilios asmenybės – skulptorius ir pedagogas Juozas Zikaras, rašytoja bei visuomenininkė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, pedagogė Elena Jasinskaitė. Tvarkingai supintos kasos, baltos apykaklės ir rankose laikoma astrų puokštė kuria ypatingą nuotaiką. Merginų atvirose šypsenose nėra nieko dirbtinio – tik šviesus žvilgsnis į ateitį.

Šį kadrą savo fotoateljė, veikusioje Panevėžyje, Vasario 16-osios g. 7, užfiksavo fotografas A. Kerbelis. Nuotrauka žavi ne tik sustabdyta moksleivių emocija, bet ir fotografo profesionalumu – keli vaizdai čia sujungti į vieną neįprastą fotokoliažą. Tam reikėjo ne skaitmeninių filtrų, o preciziško rankų darbo: šviesos maskavimo, specialių objektyvo užsklandų ir gebėjimo nuspėti, kaip kelis kartus apšviečiama ta pati fotojuostelė virs viena harmoninga visuma.

Šiandienos skaitmeniniame amžiuje, kai esame užtvindyti tūkstančiais greitų kadrų savo telefonuose, ši istorinė fotografija verčia sulėtinti žingsnį. Ji primena, kad už kiekvieno archyvinio kadro slepiasi žmonių istorijos, kurias atskleisti, perskaityti ir išsaugoti ateičiai yra mūsų visų bendra pareiga.