Rubrikoje „Kraštiečiai knygose“ šį kartą pristatome panevėžiečio, atsiminimų knygų apie pokario ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą sudarytojo ir leidėjo Romo Kauniečio itin atvirų ir jautrių autobiografinių prisiminimų knygą „Jei laisve nebūčiau tikėjęs“ (Buivydžiai-Panevėžys, 2013).

Keletas ištraukų iš knygos:

„Beveik po poros metų gyvenimo Panevėžyje šiek tiek susipažinau su miestu ir jo gyvenimu. Kažkodėl ne visai jauku buvo pirmaisiais metais šioje Aukštaitijos sostinėje: naktimis siautėjo chuliganai, užpuldinėjo žmones…[…] 

Antram kurse, pamenu, buvau. Nuėjom keliese maudytis į Nevėžį. Nusimaudėm ir gulim sau ant kranto, kaitinamės saulutėje. Matome – atsiiria valtimi nuo priešingo kranto keturiese. Atvykėliai priėjo prie mūsų ir paprašė užrūkyti. Aš iškart perpratau jų tikslus. Vienas užėjo man už nugaros ir skėlė tokiu minkštu kumšteliu į tarpuakį, galva sutavaravo, bet sąmonės nepraradau. Tada ir aš jau, nieko nelaukęs, atsisukau ir skėliau jam atgal. Tik pamačiau, kaip jis virsta aukštielninkas, o kitas šoko iš valties su irklu užsimojęs, bandė mane nublokšti, bet aš spėjau pasilenkti ir irklas praskrido man virš galvos, tik pamačiau kaip už manęs stovėjęs dar vienas jo draugelis čia pat įsirito į vandenį, gavęs nuo saviškio tuo pačiu irklu. Apsidairiau, mano draugų aplink jau nelikę. Nubėgo ten toliau, už pusantro šimto metrų dirvone, ir vėpso, laukia, ką aš darysiu, o aš irgi pasigriebiau drabužius ir nubėgau prie savų, nes anie visgi keturiese, o aš vienas likau.

Taip pirmą kartą ir, galima sakyti – paskutinį, apturėjau „malonumą“ pasikumščiuot su Panevėžio miesto chuliganais, o kadangi jau geroką pusmetį buvau treniravęsis bokso sekcijoje, kažkiek buvau įgijęs drąsos ir technikos nors kumščiais save apginti. […] Šiaip Panevėžys man patiko, po truputį aš pripratau prie tos miesto tvarkos, atsirado nemažas būrelis gerų draugų, pažįstamų, su kuriais vakarais ir į šokius patraukdavom, nieks mūsų nebandė užkabint, pamušt, o jei kas ir pabandydavo, greit gaudavo atgal.“ (P. 319–320)

***

„Nebuvau aš prietaringas, niekada netikėjau sapnais ir jokiais burtais, bet šį kartą sapnas privertė ir neprietaringą žmogų rimtai susimąstyti. 1969 m. kovo 16 d. naktį susapnavau labai nemalonų sapną: Vilniuje kopiu į Gedimino pilies kalną, juodi debesys virš galvos plaukia ir niekaip negaliu užkopti ant to kalno, tarsi kažkas mane trauktų žemyn į prarają…

Tas skaudus ir graudus gyvenimo tarpsnis, kurį teko po tokio slogaus sapno išgyventi, mano atmintyje paliko ypač tamsią dėmę, šiandien negaliu nepapasakot ir neaprašyti šiuose prisiminimuose.

1969 m. kovo 18 d., kaip ir kiekvieną dieną eidamas į darbą, atsikėliau anksti, pavalgiau pusryčius ir išėjau. Tuo metu dirbau „Ekrano“ gamyklos konstruktorių skyriuje inžinieriumi konstruktoriumi.

Darbe apie 11-ą val. vietos telefonu paskambino gamyklos direktorius V. Navickas ir paprašė pas jį užeiti į kabinetą. Liepė apsirengti, tikriausiai reiks pavažiuoti į miestą. Man tie jo paskutiniai žodžiai ir nusmelkė širdį… Į miestą? Kažkas nesuprantama… Juk kada siųsdavo kur nors į komandiruotę tarnybos reikalais, viskas buvo derinama per tiesioginį mano viršininką Jurgį Kisielių, o dabar… […]

Sutvarkiau darbo vietą, į stalčių sukišau brėžinius, o apsidraudimui į koridorių pasikviečiau vieną patikimesnį bendradarbį ir nuoširdžiai paprašiau, kad nueitų pas mane į namus ir perspėtų namiškius, tegu truputį „apsišluoja“, nes gali būti krata. Tas tvirtai prižadėjo išpildyti mano prašymą ir aš jau su ramesne sąžine, ant pečių užsimetęs savo nutrintą paltelį, nuėjau pas direktorių. […]

Pravėriau direktoriaus V. Navicko kabineto duris, direktorius sėdėjo už stalo, o kiek tolėliau palei sieną stovėjo trys tipai. […] Jų akys įsmeigtos į mane, tarsi liūtai pasiruošę pulti savo auką ir sudraskyti į skutelius. Direktorius kreipėsi į mane sakydamas: „Va, su šitais vyrais reiks pavažiuoti į miestą…“ Tada aš jau viską supratau.“ (P. 351)

***

„1992 m. rugpjūčio 31 d. Nežinau, kaip ir paaiškinti… Niekada gyvenime nesitikėjau, kad kada nors teks tokia dalia. Matyt, toks jau žmogaus likimas. Jeigu jis atvedė prie vandens – plauk, jei prie kalno – lipk į jį, jei pamėtėjo ant sparnų – skrisk, bet niekada nesigailėk ir nekeiksnok likimo.

Mes visur reikalingi, mes kiekvienas skirtingai surandame save. Žinoma, laikas ir pats gyvenimas parodys, kiek kas ko buvome verti. Tegu apie mus spręs ateinantys, nes mus pašaukė Tauta, kurios mes esame vaikai.

Kaip žinia, nuo š. m. rugpjūčio 15 dienos oficialiai įsidarbinau Lietuvos Respublikos Saugumo tarnyboje. Prieš tai jau teko raustis buvusio sovietinio KGB archyve, raustis po tą prakeiktą KGB agentūros mėšlyną. Grįžtu į namus ir jaučiu, kad aš pats jau dvokiu tuo KGB mėšlu, – nei nusiplaut, nei išsiskalbt ir dūšia tokia neberami pasidaro. Kartais pats savęs bandau paklausti, ar vertėjo man ten lįsti? Kiek kam iš to naudos? Praeis amžius, neliks nei manęs, nei tų, kurie mane persekiojo, įdavinėjo, pylė pamazgas ant visų dorų patriotiškai nusiteikusių žmonių. Liks tuštuma ir tie pasenę, pageltę popiergaliai, prikeverzoti anų pusgirčių kagėbistų. Gal ne veltui ten Vilniuje, KGB archyve, viena senyvo amžiaus darbuotoja pasakė, kad vietoje tvarkingai išdėliotų anų baudžiamųjų bylų ji matanti tūkstančius juodų karstelių ir įsivaizduojanti, jog tai mūsų Tautos patriotų sielų dalelės, žmonių likimai. Paliko verkiančios motinos, liko vienišos mylimos, liko broliai, seserys, o jie išėjo, išėjo amžinai, kad mes liktume gyvi, kad mes laisvėje gyventume…“ (P. 477)

Informaciją parengė
Loreta Dundulienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius