Rubrikoje „Kraštiečiai knygose“ šį kartą kviečiame skaityti atsiminimų rinkinį apie seniausią mūsų miesto švietimo įstaigą. Tai knyga „Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose“ (2007; sudarė V. Baliūnas). Joje net 130 buvusių mokytojų ir mokinių dalijasi įdomiais atsiminimais apie darbo ir mokymosi šioje mokykloje metus.
Pateikiame porą fragmentų iš gydytojo, JAV lietuvių visuomenės veikėjo, 1940 metų abituriento Rimvydo Sidrio (1922–2010) gausių ir vaizdingų atsiminimų apie jam dėsčiusius pedagogus.
Apie fizikos mokytoją Venantą Morkūną (mokinių duota pravarde Bitelė)
Mokytis prie jo nebuvo labai sunku. Tiesa, aiškindavo jis labai bėgčiomis, sunku būdavo jį sekti. Bet ir klausinėdavo taip pat paviršutiniškai. Pagaliau viskas priklausydavo nuo jo ūpo. Jei būdavo užpykęs, sukis nesisukęs, bet du gausi. Užpyks – akys suliepsnoja, pradeda rėkt ne savo balsu, ką turi rankoje – švyst žemėn, šaukia, kol ašaros pradeda jį smaugt. Mes tik sėdim užsikniaubę, net drebame… Tikrai, jis taip nežmoniškai rėkdavo, daužydavo stalą, kad rimtai nejauku būdavo. Vieną sykį jis baisiai siuto dėl vieno tokio Gurklio. Tasai Gurklys, prašydamas Bitelę ištaisyti iš dvejetuko, išsitarė, kad fizika yra nesvarbus dalykas. Bitelė ėmė tiesiog klykti. „Nesvarbus dalykas! Aš visą savo gyvenimą tam dalykui paaukojau, akis dėl to pagadinau, o čia – nesvarbus dalykas! Atsirado mat koks mužikas, traukiniu gal dar nesi važiavęs, apie fiziką mat sprendžia. Aš tamstai atnešiu storiausių knygų apie kokią nors smulkiausią fizikos šaką. Tada tamsta pamatysi, koks tai dalykas. Surašysiu visai klasei po du – tai žinosite tada nesvarbų dalyką! (…). Netaisysiu nė vieno iš dviejų!“ – kone verkdamas šaukė jis. (P. 331)
Apie gamtos mokytoją Honoratą Jasaitytę
Gamtą nuo pirmos iki trečios klasės dėstė Jasaitytė. Ji viena iš nedaugelio moterų mokytojų. Jų mums tedėstė keturios ir Jasaitytė buvo iš visų jų geriausia. Ji buvo jau nebejauna, nors dar ne visai sena panelė. Visoje jos išvaizdoje, laikysenoj, elgesy buvo jaučiamas kažkoks orumas, kilnumas, altruizmas. Ji turėjo visas tas savybes, kurios reikalingos geram mokytojui. Mes jutome, kaip ji mylėjo ir rūpinosi mumis, jos mokiniais. Be to, labai gerai mokėjo ir dėstyti. Kursą eidavo metodiškai, viską gerai ir labai įdomiai išaiškindavo. Papasakodavo daugybę įdomiausių pavyzdžių, kurių gamtos moksle galima rasti. Kur tik būdavo įmanoma, išeidavome kursą praktiškai, darydami bandymus. Ji ir mokėjo užduoti tokius įdomius bandymus, kad jie virsdavo ne darbu, o malonumu. Mes gamindavome gipso liedinius, augindavome kristalus, sugeriamajame popieriuje daigindavome kviečių grūdus, stebėdavome jų vystymąsi, tirdavome krakmolo atsiradimą lape ir t.t. […] Jasaitytė neapsiribojo vien tik paties dalyko dėstymu. Daug dėmesio ji kreipdavo į auklėjimą. Pasitaikius progai, ji nutraukdavo pamoką ir imdavo aiškinti kokią mandagumo taisyklę, irgi pailiustruodama pavyzdžiais. Ji aiškindavo sėdėjimą prie stalo, elgesį per vakarėlius, knygų skaitymo būdus, motinos pagerbimą per motinos dieną, dienoraščių reikšmę, svetimų kalbų naudą. Ir čia ji likdavo ištikima savo metodui: viską daryti praktiškai. Ji lankydavosi beveik kiekviename mokinių vakarėlyje, palaikydavo jame tvarką, vadovavo šokiams. Pati eidavo šokti su mokiniu, komanduodavo figūras, vesdavo per koridorių „gyvatę“. Jei mokiniai po vakarėlio būdavo sušilę, o oras šaltas, užrakindavo duris kuriam laikui, kol visi atvėsdavo. Ne kas kitas, tik ji mane ir daugelį kitų dar trečioje klasėje išmokė šokt ar bent įtraukė į aktyvius šokėjus. Tada mes, nors ir žinodavom, kaip reikia šokti, nedrįsdavome net pabandyti. Jasaitytė tokius išvesdavo pati arba tiesiog parinkdavo mergaitę, „suporuodavo“ ir paleisdavo šokti. Tik tokiu būdu ir pradėjome. (P. 333–334)
Informaciją parengė
Loreta Dundulienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius