Šioje 1954-ųjų rugsėjo mėnesio fotografijoje įamžintos Panevėžio 1-osios vidurinės mokyklos (dabar – Juozo Balčikonio gimnazija) moksleivės ir jų mokytojos, triūsiančios privalomoje rudens talkoje Perekšlių kaime (Panevėžio r.). Talkininkės pozuoja ant ką tik sugrėbtos šiaudų kupetos, rankose laikydamos medinius grėblius. Kairėje pusėje, apsigaubusi balta skarele, kartu su savo auklėtinėmis pozuoja lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Elena Gabulaitė (1916–1999). Nuotraukos reverse – E. Gabulaitės įrašas pieštuku: „10 c klasės talka kolūky Perekšliuose / 1954 m. rugsėjis“.

Šis vaizdas atskleidžia gilesnę to meto realybę. SSRS okupavus Lietuvą, buvo pradėta diegti sovietinė žemės ūkio sistema: žemė tapo valstybės nuosavybe, įvestas centralizuotas valdymas. Po pirmos kolektyvizavimo bangos (1948–1950 m.) sovietų valdžia ėmėsi jungti smulkius ir nuostolingus ūkius į didesnius darinius. Taip Panevėžio rajono Smilgių apylinkėse atsirado stambesnis „Atžalyno“ kolūkis, o jo administraciniu centru tapo sparčiai besiplėtęs Perekšlių kaimas.

Ankstyvuoju pokario laikotarpiu priverstinė kolūkinė sistema išgyveno gilų nuosmukį. Dėl masinių gyventojų trėmimų, karo aukų ir migracijos į miestus kaimuose labai trūko darbo rankų, o žemės ūkio apdirbimo mašinų beveik nebuvo. Dėl prastos technikos ir nepalankių orų javapjūtė dažnai užsitęsdavo iki pat rugsėjo, tad moksleiviai ir studentai būdavo telkiami darbų pabaigtuvėms arba vėlyvojo pašaro ruošimui. Tuometiniai kolūkiai neturėjo šiuolaikinės presavimo technikos, kuri susuktų šiaudus į ritinius, todėl viską tekdavo tvarkyti rankiniu būdu. Būtent šis procesas ir matomas fotografijoje: po javapjūtės moksleivių sugrėbti šiaudai paruošti išgabenimui į fermas gyvulių kraikui ar pašarui.

Sovietinė žiniasklaida šias moksleivių ir studentų išvykas piešė pakiliomis ideologinėmis spalvomis – kaip „bendrą tarybinės liaudies kovą už naują žemės ūkio pakilimą“, progą „supažindinti moksleivius su socialistinio žemės ūkio pranašumu“ ar sužadinti jaunimo susidomėjimą tuo, kas vyksta „socialistiniame kaime“. Realybėje tai buvo griežtai kontroliuojama prievolė ir neatsiejama ideologinio ugdymo dalis.

Nepaisant to, kad moksleivių rankomis buvo sprendžiamos ekonominės sistemos problemos, pačiam jaunimui – kaip matyti iš merginų šypsenų – privalomas darbas kolūkiuose tapdavo smagiu nuotykiu. Bendras darbas ir jaunatviški pokštai kūrė stiprų bendrystės jausmą, kurį daugelis to meto moksleivių vėliau šiltai prisimindavo.