1939 m. kovo 22 d. nacistinei Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, Klaipėdoje veikęs pedagoginis institutas buvo atkeltas į Panevėžį. Tai buvo dvimetė aukštoji mokykla, rengusi pradinių mokyklų mokytojus visai Lietuvai. Apžvelkime, kokią įtaką to meto Panevėžio visuomeniniam ir kultūriniam gyvenimui padarė šis institutas, išbuvęs čia vos pusmetį.

Iš istorinės literatūros apie į Panevėžį perkeltą pedagoginį institutą svarbiausias yra istoriko Felikso Sliesoriūno darbas „Respublikos pedagoginis institutas 1935–1943 metais“. Platesnės informacijos apie 1939 m. panevėžiečių nuotaikas, instituto veiklą, studentų renginius randame laikraštyje „Panevėžio garsas“.

Pirmieji į Panevėžį atsikraustė pedagoginio instituto studentai ir dėstytojai. Jų buvo apie 250. Kadangi iš Klaipėdos atsikėlė dar amatų mokyklos mokinių, geležinkelio tarnautojų, kitų pabėgėlių, susirasti gyvenamąją vietą Panevėžyje buvo sunku. Laisvų butų ir taip nebuvo, nes juos visus nuomojo Panevėžio mokyklų gimnazistai.

Perkeltam į Panevėžį institutui buvo paskirtos Ukmergės gatvėje esančios pradžios mokyklos Nr. 3 patalpos. Jos buvo naujai pastatytos ir didžiausios mieste. Šios mokyklos mokinius perkėlus į kitas pradžios mokyklas, jos turėjo dirbti net trimis pamainomis iki 22 valandos.

Siekiant išspręsti pedagoginio instituto patalpų problemą, Panevėžio miesto savivaldybė Švietimo ministerijai siūlė užimtą pradžios mokyklos pastatą išpirkti. Gautas lėšas ji būtų panaudojusi naujos mokyklos statybai. Bet Švietimo ministerija aiškiai delsė, tarsi numanydama, kad pedagoginis institutas Panevėžyje bus laikinai.

Paskaitos ir pratybos instituto studentams prasidėjo tik po Šv. Velykų balandžio 17 d. Užtruko instituto inventoriaus, bibliotekos, kito turto pervežimas iš Klaipėdos į Panevėžį. Išvežti įstaigų turto vokiečių valdžia neleido. Pavasario semestro paskaitos institute baigėsi ir egzaminai prasidėjo birželio 5 d.

Institutas Panevėžyje išleido trečiąją 93 absolventų laidą. Jiems buvo įteikti Panevėžio valstybinio pedagoginio instituto diplomai. Nors oficialiai jis nebuvo pervadintas ir šitaip nesivadino. Daug kur buvo nurodoma, kad tai Panevėžio pedagoginis institutas, kitur Klaipėdos pedagoginis institutas Panevėžyje, arba tiesiog Respublikos pedagoginis institutas.

1939 m. rudenį į pedagoginio instituto I kursą buvo priimti 134 studentai, iš jų 47 baigę Panevėžio apskrities mokyklas. Tai dešimteriopai daugiau, nei iš kitų apskričių. Iš Panevėžio apskrities jų daugiausia mokėsi ir Klaipėdoje, kai institutas ten buvo. Tuo tarpu studentų iš Klaipėdos krašto jame buvo vos keli. Ir tai tik pirmaisiais metais.

Vykdant pradinio mokymo reformą ir 1935 m. steigiant pedagoginį institutą, jį atidaryti buvo siūloma Panevėžyje. Tačiau Vyriausybė, siekdama sustiprinti lietuvių politines ir kultūrines pozicijas Klaipėdos krašte, pedagoginį institutą įsteigė Klaipėdoje. Tais pačiais vokietinimo tendencijų neutralizavimo sumetimais čia metais anksčiau buvo įkurtas ir prekybos institutas.

Pedagoginio instituto atkėlimą į Panevėžį panevėžiečiai sutiko džiugiai. Daugelis kalbėjo, kad jam čia kaip tik vieta. Dar buvo tikimasi, kad iš Klaipėdos bus atkelta ir muzikos mokykla. Jos nesulaukus, Panevėžio muzikai ėmėsi iniciatyvos įkurti savo muzikos mokyklą. Kaip žinia, tuomet jos atidaryti nepavyko, o iš Klaipėdos muzikos mokykla buvo perkelta į Šiaulius ir ten likviduota.

Dėl atkelto pedagoginio instituto Panevėžys pagyvėjo. Siekdami įsitraukti į miesto kultūrinį gyvenimą, studentai jau gegužės 13 d. surengė literatūros vakarą, po savaitės – savo tradicinį labdaros vakarą – balių. Kadangi institute daug dėmesio buvo skiriama gimtojo krašto pažinimui, vasarą jie surengė ekskursijas į Pajuostį, Dotnuvą, Anykščius.

Studentų atsiradimas Panevėžyje ir jų kultūrinė veikla buvo jaučiama visur. 1939 m. rudenį institute jie įkūrė tris kultūrines korporacijas: ateitininkų „Žibintas“, neutralią „Lietuvos studentų vienybė“ ir žemaičių „Terra Samogitia“. Studentai nuolat rengė savo pasirodymus, lankė kiną, spektaklius, koncertus.

Aukštos kultūros, gabūs ir aktyvūs entuziastai buvo ir instituto dėstytojai. Daugelis jų jau buvo pasireiškę mokslinėje ir praktinėje pedagoginėje veikloje. Institutas leido mokslinį tęstinį leidinį „Pedagoginis metraštis“. Panevėžyje 1939 m. buvo išleistas 2-as jo sąsiuvinis.

1939 m. spalio 10 d. Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai. Susidarius naujoms aplinkybėms, Švietimo ministerija lapkričio 16 d. nurodė pedagoginiam institutui keltis į Vilnių. Mokslas institute buvo nutrauktas. Pirmieji iš Panevėžio išsikėlė instituto dėstytojai ir administracinis personalas. Studentai dar pasiliko paruošti inventorių perkėlimui. Lapkričio 19 d. (sekmadienį) jie suruošė atsisveikinimo su Panevėžio visuomene iškilmes.

Visas institutas Panevėžį paliko 1939 m. lapkričio 23 d. specialiu traukiniu, kuris ėjo tiesiogiai į Vilnių. Persikeliančių išlydėti į stotį susirinko nemažas būrys Panevėžio visuomenės. „Panevėžio garsas“, aprašęs pedagoginio instituto perkėlimą į Vilnių, pažymėjo: „Išvažiavus 200 studentų ir 30 žmonių mokomojo personalo, Panevėžy kurį laiką bus jaučiama spraga.“

Visa tai buvo prieš 75 metus. Apie galimybę turėti aukštąją mokyklą sovietmetyje ir ketinimus ją įsteigti atkūrus nepriklausomybę daugelis dar prisimename. Tiek tuomet, tiek ir anksčiau jai kelią pastojo Klaipėda. Tik kiek kitaip buvo po nepriklausomybės atkūrimo. Papūtus bažnytiniams skersvėjams, ją ten išvijome patys.

Nuotraukos:
1. Panevėžio pedagoginio instituto III laidos absolventai ir pedagogai. Iš Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos fondų.
2. Panevėžio pradinė mokykla, kurios patalpose 1939 m. įsikūrė iš Klaipėdos į Panevėžį atkeltas pedagoginis institutas.
3. 1939 m. absolventės Filomenos Cijunelytės diplomas. Iš F. Sliesoriūno knygos „Respublikos pedagoginis institutas 1935–1943 metais“.

Leonas Kaziukonis

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas