Kelių būklė po valstybės atkūrimo

Tarpukariu atkūrus Lietuvos valstybingumą, susirūpinta krašto ūkiu ir kultūra. Nemaža tų rūpesčių dalis buvo pavesta vietos savivaldybėms. Pirmasis savivaldybių veiklos dešimtmetis buvo sunkus: ką tik baigėsi ilgi svetimųjų priespaudos metai, gaivinant Pirmojo pasaulinio karo nualintą kraštą reikėjo daug pastangų. Trūko išsimokslinusių bei sudėtingus darbus atlikti pasiruošusių žmonių, finansinė krašto padėtis buvo prasta. Todėl tuo laikotarpiu savivaldybės pirmiausia rūpinosi labiausiai neatidėliotinais reikalais. Daug kur statant pradines mokyklas bei tvarkant sveikatos priežiūros reikalus, šalyje rūpintasi pagerinti susisiekimą tarp miestų bei gyvenviečių.

Po carinės Rusijos valdymo keliai Panevėžio apskrityje buvo labai prasti. Vyravo negrįsti vieškeliai, kuriais pavasarį ir rudenį būdavo sunku išvažiuoti, ir tik kelyje Panevėžys–Pumpėnai buvo vos 4 km ilgio plento ruožas (Plentas Panevėžys–Ramygala. Panevėžys, 1936 m., p. 4). Kelių tinklas visiškai nebeatitiko gyventojų poreikių, todėl susirūpinta plentų (kelių su tvirta skaldos, žvyro ar akmenų grindinio danga) statyba.

Kada pradėti statyti plentai Panevėžio apskrityje?

Panevėžys buvo Aukštaitijos ūkinio bei kultūrinio gyvenimo centras ir į jį vedė daug kelių, todėl pirmiausia sutvirtinti į miestą vedantys vieškeliai. Panevėžio apskrities savivaldybė, matydama, kad krašto ūkinei ir kultūrinei pažangai labai svarbus geras ir greitas susisiekimas, aptvarkiusi vieškelius, pradėjo rūpintis plentų statyba. 1934 m. buvo įrengtas plentas į Pajuostę.

1933–1934 m. išgrįsta 5,4 km kelio Panevėžys–Berčiūnai. Tai kainavo 55 470 Lt (Plentas Panevėžys–Ramygala. Panevėžys, 1936 m., p. 5–6).

Plentų statyba apskrityje įsibėgėjo 1935 m., kai kelių kietinimo darbams buvo įsigytas garinis 10 tonų plentvolis. Tais pačiais metais išgrįsta 3,6 km kelio į Velžį už 33 660 Lt (Plentas Panevėžys–Ramygala. Panevėžys, 1936 m., p. 6). Tuo pat metu bandyta daryti vadinamuosius žvyrplenčius, t. y. suteikti keliui vadinamąją „žievę“ iš sukietinto sijoto žvyro.

Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje 1918–1934 m. nutiesta 78 km naujų plentų. 1934–1938 m. nutiestas 193 km ilgio Žemaičių plentas (Kaunas–Raseiniai–Rietavas–Gargždai), sujungęs laikinąją sostinę su Lietuvos pajūriu. 1937–1940 m. nutiestas 170 km ilgio Aukštaičių plentas, prasidėjęs nuo Žemaičių plento ties Babtais ir pro Kėdainius, Panevėžį, Pasvalį ėjęs į Biržus. Šį plentą Vyriausybė nutarė vadinti Aukštaičių plentu, nes jis ėjo per Aukštaičių žemę.

Susisiekimo ministerijos Kelių valdybos, Panevėžio, Biržų ir Kėdainių savivaldybių rūpesčiu ir sunkiu darbu pastatytas Aukštaičių plentas darniai įsijungė į viso krašto plentų tinklą.

Aukštaičių plento reikšmė

Apskrities savivaldybė įrenginėdama plentus siekė, kad Panevėžio miestas – visos Aukštaitijos kultūrinio bei ekonominio gyvenimo centras, būtų geriau pasiekiamas. Be geležinkelio, čia kryžiavosi dar 5 autobusų susisiekimo linijos. Esant tokiam judėjimui kelius palaikyti tvarkingus buvo ypač svarbu pavasarį ir rudenį. Tuo ypač džiaugėsi miestelių gyventojai bei apskrities ūkininkai. Jie apskrities centrą galėjo pasiekti visus metus, ir kelionės nebesutrukdydavo nei pavasario potvyniai, nei rudenį pažliungantys keliai.

Tuo metu buvo svarbu, kad ūkininkas ištisus metus nesunkiai galėtų pasiekti pieninę, bekonų (specialiu būdu sūdytas kiaulienos produktas) priėmimo, grietinės nugriebimo, javų valomąjį ir kitus punktus.

Nutiesus naująjį plentą patenkinti ne tik kultūriniai ir ekonominiai krašto poreikiai, bet ir didėjo tos vietovės (plento įtakos zonoje) vertė. Ūkiai 2–3 km atstumu nuo plento pabrango, taip pat gerokai pabrango ir žemės sklypai miesteliuose.

Aukštaičių plentas tuomet įgavo tarptautinę reikšmę, kaip ir jau eksploatuoti Lietuvoje plentai Kaunas–Zarasai, Tauragė–Šiauliai–Joniškis, Žemaičių plentas. Buvo numatyta, kad naujasis Aukštaičių plentas per Kėdainius, Panevėžį, Biržus bei Germaniškio kaimą sieks kaimyninės Latvijos sieną ir tai bus tiesioginė Lietuvos laikinosios sostinės jungtis su Latvijos sostine Ryga.

Aukštaičių plento statymo subtilybės

Aukštaičių plentas tiestas sunkiomis sąlygomis ir primityviais įrankiais. Plentas prasidėjo ties Cinkiškių kaimu, išsukant iš Žemaičių plento, ir baigėsi ties Germaniškiais–Skaistkalne prie Latvijos sienos. Nuo Kauno miesto rotušės iki Panevėžio m. centro Aukštaičių plento ilgis sudarė 116,8 km (Lietuvos aidas, 1939 12 21, p. 4).

Automobiliu vidutiniu 60 km per val. greičiu iš Kauno į Panevėžį naujuoju Aukštaitijos plentu buvo galima nuvažiuoti per 2 val., o vieškeliu kelionė truko ilgiau: vidutiniu 35–40 km per valandą greičiu (greitis imtas mažesnis dėl staigių posūkių, kalnuotumo, siaurų vietų ir dėl klimato sąlygų), Panevėžį buvo galima pasiekti per 3–4 val. Aukštaičių plento statyba nuo Žemaičių plento (Cinkiškių kaimo) ligi Panevėžio miesto ribų kainavo apie 4 100 000 Lt (Lietuvos aidas, 1939 12 21, p. 4).

Nuo Aukštaičių plento pradžios iki Panevėžio miesto ribų pastatyti 3 didesni sudėtingesnių konstrukcijų tiltai, vienas paprastas sijinis tiltas, 9 daudos (paviršinio vandens surinkimo įrenginys), 74 vamzdžiai (Lietuvos aidas, 1939 12 21, p. 4).

1939 m. „Lietuvos aidas“ rašė:

Auto eismas šiuo metu Aukštaičių plente, dėl skystojo kuro suvaržymo, nėra didelis, Daugiausia dabar juo naudojasi vežimai, kurių važiuotojai dažnai nesilaiko eismo taisyklėmis reikalaujamos dešinės pusės, sakoma, vietos gyventojai prie plento dar nėra galutinai pripratę. Kaip ten bebūtų, bet susisiekimo reikalams specialiai skirtas pareigūnas čia atrodo būtų labai reikalingas.

Vienoje vietoje Panevėžio apskrities ribose ant plento dar riogsojo molinio tvarto dalis, užėmusi trečdalį plento. Jį nutiesus, šalia gyvenantis ūkininkas dar nespėjo savo trobesių nusikelti. Naujasis Panevėžio apskrities viršininkas Pranas Morkus, pristatydamas spaudos atstovams naująjį plentą patikino, kad šis užsilikęs pastatas nuo plento netrukus bus nukeltas.

Nuotraukoje – plento statyba Joskildų k. (10 km iki Ramygalos, Panevėžio apskr.). Apie 1935 m. Iš leidinio Plentas Panevėžys–Ramygala. Panevėžys, 1936 m.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas