Vienas žymiausių Panevėžio karaimų buvo Šelumielis Lopato. Nors jis gimė Trakuose, aktyviausi gyvenimo metai praėjo Panevėžyje. Jis miestą garsino savo sąžiningu darbu, itin aktyvia visuomenine veikla ir puikiais eilėraščiais.

Š. Lopato gimė 1904 m. gegužės 14 d. Jo gimtosios vietos – tai gražus Trakų kraštas. Šelumielio tėvas buvo batsiuvys, pagal carinės Rusijos luomines tradicijas jis įvardijamas kaip miestietis. Š. Lopato tėvas vedė Mariją Dubinskaitę, kilusią iš Trakų. Šeima buvo neturtinga, bet gausi. Joje augo šeši vaikai, Šelumielis turėjo vyresnį brolį ir seserį. Brolis nuskendo Galvės ežere, motina dėl to labai išgyveno, tai visai pakirto jos sveikatą. Motinai mirus 1911 metais, vaikai liko našlaičiai. Tuo metu vyriausiajai seseriai buvo tik 11 metų, jauniausia sesuo neturėjo dar ir metų. Mažais vaikais tėvui buvo gana sunku rūpintis, todėl šis vedė antrą kartą. Jo antrąja žmona tapo panevėžietė Rita Timinska. Karaimų šeimose laikytasi tradicijos vesti tik savo tautybės asmenis. Naujoje šeimoje gimė dar 6 vaikai, bet išgyveno tik 3 dukterys.

Nuo mažens Šelumielis pasižymėjo išskirtiniais gabumais, todėl nuspręsta siųsti jį mokytis. Tėvas norėjo, kad sūnus būtų dvasininkas. 1911–1915 m. Š. Lopato mokėsi Trakų karaimų pradinėje mokykloje, baigė keturis jos skyrius. Mokyklą baigė vienais penketais ir su pagyrimu. Pirmo pasaulinio karo metais Šelumielis buvo išvykęs gyventi į Peterburgą pas tėvo brolį, mokėsi berniukų gimnazijoje. Greitai į Peterburgą atvyko ir berniuko šeima. Karo metais čia pragyventi buvo sunku, gimnazijos baigti nepavyko. Šeima iš Peterburgo išsikraustė į Krymą. 1916–1920 m. Šelumielis mokėsi Aleksandro dvasinėje mokykloje. Jo bendramokslis buvo būsimasis karaimų dvasininkas Simonas Firkovičius. Ši dvasinė mokykla veikė Eupatorijoje, tai – kurortinis miestas Krymo regione, savo istoriją tuo metu skaičiavęs jau apie 2 500 metų. Visi dalykai, kurių mokėsi Š. Lopato, įvertinti puikiais pažymiais. Nors mokykla buvo dvasinė, joje mokyta ir daugelio pasaulietinių disciplinų. Didelis dėmesys buvo skiriamas matematikos ir pasaulio pažinimo mokslams. Nekreipiant dėmesio į tai, kad carinė Rusija Pirmajame pasauliniame kare kovojo prieš Vokietiją, būsimieji dvasininkai buvo mokomi vokiečių kalbos. Besimokantys dvasinėse mokyklose buvo atleidžiami nuo mobilizacijos į carinę kariuomenę. Okupuotų kraštų gyventojai nelabai norėjo kariauti už Rusijos caro interesus. Šelumielis mokyklą baigė 1920 m. gegužės 20 d. Jo elgesys visose mokyklose buvo įvertinamas kaip pavyzdingas.

1920 m. Š. Lopato grįžo į Lietuvą, įsidarbino raštininku Pasvalio intendantūroje. Pradėjęs nuo jaunesniojo raštininko pareigų, greitai tapo vyresniuoju. Tuo metu labai trūko raštingų žmonių. Nuo 1922 m. Š. Lopato gyveno Panevėžyje, dirbo Panevėžio apskrities žemės tvarkytojo raštinės vedėju. Išeidamas iš darbo išduotoje charakteristikoje jis apibūdinamas kaip puikiai su darbu susitvarkantis asmuo. Šelumielis aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą, tapo vienu iš „Onarmach“ draugijos įkūrėjų, dirbo šios draugijos sekretoriumi. Karaimų bendruomenėje jis atliko ir dvasininko pareigas, laikydavo pamaldas kenesoje. Itin aktyviai Š. Lopato dirbo su jaunimu, juos įtraukė į įvairią veiklą.

1922–1923 m. Š. Lopato mokėsi Miškų technikų mokykloje Panevėžyje, 1923 m. liepos 1 d. pastarąją baigė, jam suteikta miškų techniko pirmo laipsnio kvalifikacija. Ši mokykla rengė labai reikalingus specialistus jaunos valstybės ūkiui. Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje reikėjo vykdyti miškų reformą, miškų ūkis buvo nualintas karų. Carinės Rusijos imperijos laikais nelabai rūpintasi šia ūkio šaka. Baigęs mokyklą Š. Lopato paskirtas Pasvalio miškininkystės eigulio pavaduotoju, tačiau jam nebuvo lemta ilgai dirbti. Netikėta žūtis po kelių mėnesių nutraukė devyniolikmečio gyvenimą. Miške jis sugavo nelegalius miško kirtėjus, o šie jaunąjį miškininką nužudė. Š. Lopato laidotuvėse dalyvavo gausus būrys karaimų. Velionis palaidotas Naujamiesčio kapinėse.

Š. Lopato pagarsėjo kaip karaimų poetas, jo pirmieji eilėraščiai parašyti dar Kryme. Kūryba nėra gausi, bet labai brandi ir melodinga. Per savo neilgą gyvenimą jis sukūrė puikių eilėraščių. Š. Lopato kūryba spausdinta ir po jo po mirties: eilėraščiai publikuoti žurnale „Onarmach“ ir Lucke leistame žurnale karaimų kalba „Karaj awazy“ („Karaimų balsas“). Eilėraščiai parašyti puikia karaimų kalba, kai kurie išversti į lietuvių kalbą. Juos vertė ir žinoma poetė J. Vaičiūnaitė. Eilėraščiuose ypač atsispindi apdainuotas gimtųjų Trakų vietovių grožis. Neilgai Š. Lopato teko gyventi gimtinėje. Kelionės po įvairias vietoves plėtė jo akiratį, bet kartu skatino vis labiau prisiminti savo gimtąsias vietas. Neilgą gyvenimą nugyvenęs Š. Lopato buvo vienas ryškiausių karaimų atstovų Lietuvoje.

Nuotraukos:
1. Poetas Š. Lopato.
2. Senoji karaimų kenesa Panevėžyje.
3. Š. Lopato laidotuvės. 1923 m.

Nuotraukos iš Devoros Grigulevičienės archyvo.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas