Žymus inžinierius, tiltų ir hidrotechninių įrenginių projektuotojas S. Kerbedis gimė 1810 m. kovo 9 d. Naudvario dvare (tuomet – Naujamiesčio valsčius, Panevėžio apskritis). Šiandien Naudvario dvaro sodyba yra įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą ir saugoma valstybės, o viena iš Panevėžio miesto gatvių 1989 m. vasario 13 d. pavadinta Stanislovo Kerbedžio vardu. Gatvė garsaus tiltų inžinieriaus vardu pavadinta greičiausiai dėl to, kad ji prasideda netoli praėjusio amžiaus 8 deš. pastatyto plataus  tilto per Nevėžio upę.

S. Kerbedis mokėsi Panevėžio pijorų mokykloje, Kauno klasikinėje gimnazijoje, Vilniaus universitete. Deja, vėliau savo talento ir kūrybinių sumanymų jis negalėjo skirti gimtajam kraštui.

Tolesnė S. Kerbedžio, kaip ir daugelio kitų to meto garsių Lietuvos žmonių biografija susijusi su Rusijos imperija, į kurios sudėtį tuo metu Lietuva buvo prievarta įjungta beveik 120-iai metų.

S. Kerbedis daugiau kaip 60 savo kūrybinio gyvenimo metų skyrė tiltų statybos ir transporto sistemos formavimo teorijai ir praktikai. Enciklopedijose ir pavieniuose straipsniuose pateikiama tik trumpa jo biografija. Norint sužinoti smulkesnių garsaus mokslininko gyvenimo detalių, tenka ieškoti papildomos literatūros.¹

Mokslo metai

Kilęs iš bajorų giminės, pagal tautybę lenkas būsimas garsusis inžinierius S. Kerbedis augo devynių vaikų šeimoje senoje dvaro sodyboje Naudvaryje (Panevėžio r. Naujamiesčio sen.) prie Labos upelio. Tuo metu Kerbedžiai nebuvo įrašyti į genealoginę bajorų knygą. Pats S. Kerbedis vėliau, remdamasis Kerbedžių giminės bajoriškąja kilme, apie tai rašė:

Mūsų giminė kilusi iš senų lenkų bajorų, ji visada naudojosi ir dabar naudojasi visomis šiam sluoksniui priklausančiomis teisėmis ir privilegijomis. Todėl nuo mūsų giminės Vilniaus gubernijos bajorų deputatų susirinkimui pateikus tai įrodančius raštus, ši, radusi dokumentus, atitinkančius 1799 m., nurodė mūsų giminę įrašyti į genealoginės knygos pirmą dalį ir mūsų giminei išduotas raštas su šio sprendimo ištrauka.

Tačiau deputatų susirinkimo sprendimas dar nereiškė oficialaus Kerbedžių giminės bajorystės patvirtinimo. Kerbedžiams liudijimas apie bajorišką jų kilmę išduotas tik 1832 m.

Pradinį išsilavinimą S. Kerbedis gavo geras tradicijas puoselėjusioje Panevėžio pijorų mokykloje. Į šią šešiametę mokyklą jis įstojo 1818 m. (Pijorų vienuolyno mokykla Panevėžyje veikė 1727–1831 m. dabartinės Nepriklausomybės aikštės šiaurinėje dalyje. Pastatas neišliko. Dabar tai – Juozo Balčikonio gimnazija Respublikos g.). 1824 m. S. Kerbedis šią mokyklą baigė su pagyrimu, o jo vardas buvo įrašytas į ypatingą „auksinę knygą“. Apie tai užsimenama 1824 m. rugpjūčio 25 d. išleistame laikraštyje lenkų kalba „Kurier Wilenski“.

Baigęs mokyklą Panevėžyje S. Kerbedis įstojo į Kauno klasikinę gimnaziją, kurią baigęs 1826 m. įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos mokslo skyrių. Čia jis studijavo aukštąją matematiką, teorinę mechaniką, astronomiją, fiziką ir kitas disciplinas. XIX a. Vilniaus universitetas buvo svarbiausias kultūros ir švietimo centras Lietuvoje, savo mokslo darbais, pažangiomis studentų draugijomis garsėjęs visoje Europoje. 1828 m. S. Kerbedis baigė Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos skyrių, įgydamas mokslų kandidato laipsnį.

Baigus universitetą 18-mečiui jaunuoliui iškilo klausimas dėl tolesnio kelio pasirinkimo. Dėstytojams patarus, jis nuo 1828 m. tęsė studijas garsiajame Peterburgo susisiekimo kelių inžinierių korpuso institute. Tai buvo pirmoji transporto ir statybos technikos aukštoji mokymo įstaiga Rusijoje, pati garsiausia Rusijos imperijos inžinierinių mokslų aukštoji mokykla, sukurta prancūzų specialistų. Sukarinta įstaiga buvo pavaldi karinei vadovybei. Ji užsiėmė kelių, tiltų, kanalų, uostų ir kitų Rusijos imperijos inžinierinių įrenginių įrengimo ir eksploatacijos klausimais. Jaunasis S. Kerbedis, dar mokydamasis Vilniaus universitete, domėjosi statybų menu ir taikomąja mechanika. Kaip turintis universitetinį išsilavinimą jis iš karto įstojo į trečią instituto kursą.

S. Kerbedžio pasirinkimui nemažą įtaką greičiausiai turėjo ir jo giminaitis Ignatijus Kerbedis, kuris tuo metu dirbo braižytoju: sudarinėjo plentų planus, ieškodamas vietų, kur galima būtų pastatyti tiltus, braižė transporto įrenginius, kelius. Be to, S. Kerbedžio tėvynainis I. Zaržeckis, 1826 m. baigęs Vilniaus universitetą, jau studijavo Peterburgo susisiekimo kelių inžinierių korpuso institute.

Institutui pateiktuose dokumentuose S. Kerbedis nurodė, kad jo tėvas Valerijonas Kerbedis, „iškentęs ne bajoro pasmerkimą, bajorų susirinkimuose įrodė savo bajorišką kilmę“.

S. Kerbedis carinėje Rusijoje atsidūrė tuo metu, kai joje vyko dideli pokyčiai – plėtojosi žemdirbystė, tobulėjant technikai vystėsi pramonė, augo miestai, daugėjo prekybinių ryšių, suprasta, kad vienas svarbiausių uždavinių yra susisiekimo kelių gerinimas. Vidaus ir užsienio prekybai jau nebetiko iki tol buvusi kelių būklė. 1809 m. Rusijos imperijoje pastatyta pirmoji geležinkelio linija, kurios bėgiais vagonus traukė arkliai. Iškilo būtinybė turėti mechaninį transportą. Tuo metu imperijoje tik kūrėsi institucijos minėtiems reikalams spręsti.

Rusijos užsienio reikalų ministras Nikolajus Rumiancevas, suprasdamas susisiekimo kelių tobulinimo svarbą, pateikė carui Aleksandrui I „Patikimų priemonių steigiant patogius susisiekimo kelius visoje Rusijoje sausumoje ir vandenyje pasiūlymus“ ir 1809 m. buvo įsteigtos kelios institucijos, kurioms pavesta rūpintis keliais.

Tuo metu Europos šalių inžinierinių mokslų vystymuisi didžiulę įtaką turėjo Prancūzijos aukštosios mokyklos: tiltų ir kelių mokykla bei Paryžiaus politechnikos mokykla. Aleksandras I, 1807 m. ant plausto Nemuno upėje pasirašęs taikos sutartį su Napoleonu, gavo sutikimą į Rusiją atsiųsti keturis Paryžiaus inžinierius vadovauti inžinieriniams darbams Rusijoje. Specialistai į Peterburgą atvyko 1810 ir 1820 m.

Peterburgo susisiekimo kelių inžinierių korpuso institute S. Kerbedžiui paskaitas skaitė aukščiausio lygio profesoriai ir dėstytojai. Čia mokyta statybų meno, aukštosios matematikos, teorinės bei taikomosios mechanikos, statybinių medžiagų patvarumo, statybinių darbų rūšių, statinių pagrindų ir pamatų, plentų statybos ir projektavimo, tiltų, upių ir ežerų įrenginių, statybinės mechanikos elementų ir kt.

S. Kerbedžiui dėstė ir Pavelas Melnikovas – ryškiausias Rusijos geležinkelių mokslo ir technikos pirmeivis, geležinkelio Peterburgas–Maskva statybos projekto autorius ir techninis vadovas. Vėliau S. Kerbedis ir buvęs jo dėstytojas glaudžiai bendradarbiavo įgyvendindami įvairius susisiekimo kelių statinių projektavimo ir įrengimo projektus.

Visi šios mokslo įstaigos profesoriai, dėstytojai ir studentai turėjo karinius laipsnius. S. Kerbedis, 1829 m. išlaikęs egzaminą į trečią kursą, gavo Peterburgo susisiekimo kelių inžinierių korpuso praporščiko karinį laipsnį, 1830 m. – podporučiko karinį laipsnį, 1831 m., instituto baigimo proga, gavo poručiko (jaunesniojo karininko) karinį laipsnį.

Studentai, baigdami mokslus institute, laikydavo egzaminus iš 18 dėstomų dalykų. Žinios buvo vertinamos dešimtbalėje sistemoje. Aukščiausias įvertinimas galėjo būti 180 balų. S. Kerbedis egzaminus išlaikė 174,68 balais ir tapo antruoju pagal pasiekimus moksle iš 40 studentų. Tuo metu instituto aktų salėje saugotas albumas, kuriame buvo įrašomos kiekvienos laidos pirmųjų trijų geriausiai egzaminus išlaikiusiųjų pavardės. Kartu su kitais dviem studentais į minėtą knygą įrašyta ir S. Kerbedžio pavardė. Deja, albumas neišliko. Profesoriai rekomendavo S. Kerbedį palikti institute ir rengti pedagoginei karjerai.

¹ Voroninas M., Voronina M., Станислав Валерионович Кербедз. 1810–1899. Leningradas, 1982 m. (Panevėžio kraštotyros muziejaus Knygų rinkinys, GEK 17043).

Nuotraukoje – alebastro vaza, kadaise puošusi bajorų Kerbedžių Naudvario dvarą, eksponuojama Panevėžio kraštotyros muziejuje. 2020 m.

G. Kartano nuotrauka.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas