Žymus inžinierius, tiltų ir hidrotechninių įrenginių projektuotojas S. Kerbedis gimė 1810 m. kovo 9 d. Naudvario dvare (tuomet – Naujamiesčio valsčius, Panevėžio apskritis). Šiandien Naudvario dvaro sodyba yra įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą ir saugoma valstybės, o viena iš Panevėžio miesto gatvių 1989 m. vasario 13 d. pavadinta Stanislovo Kerbedžio vardu. Gatvė garsaus tiltų inžinieriaus vardu pavadinta greičiausiai dėl to, kad ji prasideda netoli praėjusio amžiaus 8 deš. pastatyto plataus tilto per Nevėžio upę.

S. Kerbedis mokėsi Panevėžio pijorų mokykloje, Kauno klasikinėje gimnazijoje, Vilniaus universitete. Deja, vėliau savo talento ir kūrybinių sumanymų jis negalėjo skirti gimtajam kraštui.

Tolesnė S. Kerbedžio, kaip ir daugelio kitų to meto garsių Lietuvos žmonių biografija susijusi su Rusijos imperija, į kurios sudėtį tuo metu Lietuva buvo prievarta įjungta beveik 120-čiai metų.

S. Kerbedis daugiau kaip 60 savo kūrybinio gyvenimo metų skyrė tiltų statybos ir transporto sistemos formavimo teorijai ir praktikai. Enciklopedijose ir pavieniuose straipsniuose pateikiama tik trumpa jo biografija. Norint sužinoti smulkesnių garsaus mokslininko gyvenimo detalių, tenka ieškoti papildomos literatūros.¹

Pedagoginė veikla

S. Kerbedis pedagoginę veiklą pradėjo būdamas 21-erių metų amžiaus, dar nebaigęs mokslų Sankt Peterburgo susisiekimo kelių inžinierių korpuso institute. 1831 m. gegužės 1 d. jis buvo paskirtas repetitoriumi (dėstytoju) statybų srityje, o mokslus baigė tik po mėnesio – tų pačių metų birželio 14 d. Gabus jaunuolis atsidūrė puikių savo dėstytojų apsuptyje. XIX a. 4 deš. Rusijoje skelbta, kad Sankt Peterburgo susisiekimo kelių inžinierių korpuso instituto dėstytojai – geriausi matematikai Europoje. Tai turėjo įtakos tolesniam S. Kerbedžio likimui. Jo savarankiškos veiklos pradžia sutapo su Rusijos pastangomis plėtoti geležinkelio tinklą imperijoje. Tačiau pirmiausia reikėjo atlikti statybos techninių bei ekonominių galimybių mokslinius tyrimus.

Atsiradus geležinkeliams prireikė šią sritį išmanančių geležinkelių statybos inžinierių. 1835–1836 m. institute šalia kitų disciplinų įvesta naujų dėstomųjų dalykų: geležinkelių statyba, statybinė mechanika ir kt. Vystantis transportui ir tiltų statybai reikėjo naujų tyrimų, kad būtų galima sumažinti statybų kaštus ir padidinti statybinių medžiagų atsparumą.

Tuo metu Sankt Peterburgo susisiekimo kelių inžinierių korpuso institute buvo įsigalėjusi viešųjų egzaminų praktika. Gabiausi studentai, sėkmingiausiai išlaikę baigiamuosius egzaminus, jau paskelbus jų rezultatus, laikydavo dar vieną – viešąjį egzaminą. Viešiesiems egzaminams absolventai ruošdavosi pagal iš anksto pateiktus klausimus. Egzaminuose galėjo dalyvauti Mokslų akademijos, universiteto, susisiekimo kelių žinybų atstovai, kalnakasybos srities specialistai, užsienio šalių mokslininkai. Viešųjų egzaminų metu būdavo užduodama daugybė klausimų, į kuriuos egzaminuojamieji turėdavo atsakyti. Taip buvo tobulinamas absolventų žinių bagažas, o klausytojai praplėsdavo savo akiratį susipažindami su mokslo naujovėmis.

S. Kerbedis neretai pavaduodavo užsienin tobulintis išvykusius savo kolegas. 1836 m. instituto taryba jaunajam dėstytojui, turinčiam pakankamai žinių statybų klausimais bei sugebančiam vaizdžiai dėstyti savo mintis, leido skaityti paskaitas statybinės mechanikos ir tiltų statybos temomis. 1837 m. jaunasis pedagogas patvirtintas profesoriaus pagalbininku taikomosios mechanikos srityje. Nuo 1839 m. S. Kerbedžiui jau patikėta studentams skaityti taikomosios mechanikos paskaitas savarankiškai.

1834 m. jauni Sankt Peterburgo susisiekimo kelių inžinierių korpuso instituto dėstytojai S. Kerbedis, I. Butacas, N. Jastržembskis, V. Jevreinovas, V. Danenšternas ir A. Demidovas išreiškė pageidavimą sudaryti ir išleisti naują mokomąjį vadovėlį studentams. Vadovėlis „Statybų meno brėžinių rinkinys“ buvo išleistas 1835 m. Pirmoje jo dalyje pateikti stambiausių to meto statybinių įrenginių aprašymai, o antroje – tų įrenginių brėžiniai. Jaunųjų autorių kolektyvinis darbas buvo viena pirmųjų mokomųjų priemonių, išleistų institute rusų kalba. Jame S. Kerbedis publikavo keturis savo mokslinius darbus. Leidinyje paskelbtas jo „Kamenostrovsko tilto brėžinių aprašymas“ – bene pirmasis istorinis-techninis tyrimas Rusijos tiltų statybos istorijoje. (Tiltas statytas 1813 m. pagal architekto A. Betankuro projektą.)

Rusijoje, kur tuo metu gyveno ir dirbo S. Kerbedis, praktiškai pritaikoma mechanika žengė pirmuosius savo gyvavimo žingsnius. Milžiniškus imperijos plotus būtinai reikėjo sujungti geležinkeliais. Trūkstant žinių, patirties ir specialistų, labai svarbu buvo vykti tobulintis į užsienį – Vakarų Europą.

1837 m. Sankt Peterburgo susisiekimo kelių inžinierių korpuso instituto taryba už valstybės iždo pinigus nusprendė instituto dėstytoją P. Melnikovą komandiruoti į užsienį vieneriems metams perimti geležinkelių statybos patirties, tobulintis taikomosios mechanikos srityje. P. Melnikovui pavesta išsirinkti sau pagalbininką, kuris vyktų kartu su juo. Šis instituto vadovybei pateikė tris kandidatus, iš kurių taryba pasirinko S. Kerbedį, pabrėždama, kad jis turi daugiausiai gabumų matematikoje ir praktinės mechanikos srityje. Ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad S. Kerbedis gerai mokėjo prancūzų bei kitas užsienio kalbas. Į užsienį specialistai išvyko 1837 m. birželio 5 d., o atgal į Rusiją grįžo po metų – 1838 m. rugsėjo 5 d.

Išvykstantiems tobulintis instituto vadovybė nurodė: „1) užmegzti asmeninius kontaktus su turinčiais daug patirties tose srityse, 2) susipažinti patiems ir instituto vadovybei perduoti geriausias praktinės mechanikos dėstymo subtilybes iš geriausių Prancūzijos mokymo įstaigų, 3) nupirkti mokymo priemonių, kurias būtų galima pritaikyti ir jų institute, 4) Paryžiuje pasirinktinai išklausyti teorinius kursus apie mašinų sandarą ir technologijas“. Kaip matyti iš priesakų, instituto dėstytojams P. Melnikovui ir S. Kerbedžiui buvo pavesta nemenka užduotis.

Mokslininkai aplankė ne tik Prancūziją, bet ir Angliją, Vokietiją, Belgiją. Įdėmiai studijavo mechaninių gamyklų padėtį, geležinkelių veiklą, aukščiausių technikos mokymo įstaigų patirtis, susitiko su žymiais tos srities mokslininkais ir inžinieriais.

1839 m. kovo 8 d. P. Melnikovas ir S. Kerbedis instituto vadovybei pateikė mokslinę-techninę ataskaitą apie komandiruotėje į užsienį nuveiktus darbus. Ją sudarė 6 dalių rankraštis su 1673 teksto lapais ir 190 lapų brėžinių albumas. Ši ataskaita nebuvo publikuota, tačiau turėjo unikalią reikšmę technikos mokslo vystymuisi tuometinėje Rusijos imperijoje.

S. Kerbedžio veikla buvo gana daugiabriaunė: jis ne tik dėstytojavo institute, kurį pats baigė, bet tuo pat metu dalyvavo įvairiose susisiekimo kelių žinybų komisijose. Ne visu etatu jis dėstė įvairiose aukštosiose mokyklose: nuo 1835 m. – Vyriausioje inžinerinėje mokykloje, 1836 m. paskirtas dėstytojauti kalnakasybos institute, nuo 1841 m. Sankt Peterburgo universitete skaitė taikomosios mechanikos paskaitas. 1841 m. S. Kerbedis dalyvavo Romos katalikų Sankt Peterburgo Šv. Stanislovo bažnyčios perstatymo darbų komisijos veikloje.

Įdomu pastebėti, kad 1837 m. S. Kerbedis teikė prašymą priimti jo brolį Ipolitą į Sankt Peterburgo susisiekimo kelių inžinierių korpuso institutą. Instituto vadovybei jis rašė: „Turiu brolį Ipolitą, kurį pageidaučiau įtraukti į instituto kadetus. Pridedu jo bajorystės dokumentus, apie jo gimimą ir krikštą.“

1835 m. S. Kerbedžiui suteiktas Sankt Peterburgo susisiekimo kelių inžinierių korpuso kapitono laipsnis. Ne kartą Rusijos imperijos valdžia bei įvairios žinybos jį apdovanojo įvairiomis  padėkomis, 1837 m. Šv. Stanislovo, 1839 m. Šv. Onos 3-io laipsnio ordinais.

¹ Voroninas M., Voronina M., Станислав Валерионович Кербедз. 1810–1899, Leningradas, 1982 m. (Panevėžio kraštotyros muziejaus Knygų rinkinys, GEK 17043).

Iliustracijoje – inžinierius Stanislovas Kerbedis. XIX a. vid. Iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas