Žymus inžinierius, tiltų ir hidrotechninių įrenginių projektuotojas S. Kerbedis gimė 1810 m. kovo 9 d. Naudvario dvare (tuomet – Naujamiesčio valsčius, Panevėžio apskritis). Šiandien Naudvario dvaro sodyba yra įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą ir saugoma valstybės, o viena iš Panevėžio miesto gatvių 1989 m. vasario 13 d. pavadinta Stanislovo Kerbedžio vardu. Gatvė garsaus tiltų inžinieriaus vardu pavadinta greičiausiai dėl to, kad ji prasideda netoli praėjusio amžiaus 8 deš. pastatyto plataus tilto per Nevėžio upę.
S. Kerbedis mokėsi Panevėžio pijorų mokykloje, vėliau – Kauno klasikinėje gimnazijoje, Vilniaus universitete. Deja, savo talento ir kūrybinių sumanymų jis negalėjo skirti gimtajam kraštui. Tolesnė S. Kerbedžio, kaip ir daugelio kitų to meto garsių Lietuvos žmonių biografija susijusi su Rusijos imperija, į kurios sudėtį tuo metu Lietuva buvo prievarta įjungta beveik 120-čiai metų.
S. Kerbedis daugiau kaip 60 savo kūrybinio gyvenimo metų skyrė tiltų statybos ir transporto sistemos formavimo teorijai ir praktikai. Enciklopedijose ir pavieniuose straipsniuose pateikiama tik trumpa jo biografija. Norint sužinoti smulkesnių garsaus mokslininko gyvenimo detalių, tenka ieškoti papildomos literatūros.1
Tilto per Nevos upę projektuotojas ir statytojas
Svarbiausias S. Kerbedžio veikos baras buvo tiltų projektavimas ir vadovavimas jų statyboms. Pirmasis jo nuveiktas darbas šioje srityje buvo tiltas per Nevos upę Sankt Peterburge.
Rusijoje iki XIX a. 5 deš., kaip ir kitose šalyse, vyravo mediniai, akmeniniai ir ketaus tiltai. Per dideles upes dažniausiai buvo įrengiami plaukiojantys, o per mažesnes – kabantys tiltai. Visų tokių tiltų konstrukcijos S. Kerbedžiui buvo gerai žinomos, jis asmeniškai pažinojo daugelį garsių inžinierių – tiltų statytojų. Jų darbai bei užsienyje įgyta patirtis S. Kerbedžiui buvo pagrindas, nuo kurio vystėsi mokslinė ir inžinierinė jo veikla tiltų statyboje.
Sankt Peterburge, mieste, pastatytame Nevos upės žiotyse, susisiekimas tarp miesto dalių buvo problematiškas. Per šią upę buvo įrengti tik plaukiojantys tiltai, kurie pavasario ar rudens potvynių metu būdavo pritraukiami prie upės kranto. Todėl nenuostabu, kad daugelio rusų ir užsienio tiltų statymo specialistų suko galvas, kaip tokią padėtį ištaisyti. Iki pat XIX a. vidurio išaugusioje Rusijos imperijos sostinėje nebuvo nuolatinio tilto, jungiančio pagrindines miesto dalis. Nebuvo ir inžinieriaus, kuris ryžtųsi tokiam projektui. Nevos upė garsėjo potvyniais, buvo iki 12 m gylio, tvirtų krantų ir dumblingo dugno.
Pirmąjį nuolatinio tilto per Nevą projektą dar 1776 m. parengė žymus rusų mechanikas ir išradėjas Ivanas Kulibinas. Jo projektas buvo labai išgirtas, tačiau neįgyvendintas. Šis bandymas paskatino kurti naujus tilto per Nevą projektus. Vėliau dešimtys rusų ir užsienio šalių mokslininkų bei specialistų siūlė statyti medinius, akmeninius, kabančius, iš ketaus pagamintus tiltus. S. Kerbedis taip pat rengė tilto per Nevą projektą. Jis gerai suprato kiekvienos medžiagos, reikalingos tilto statymui, kiekvienos tilto įrenginio sistemos privalumus ir trūkumus, tačiau pirmenybę teikė nuolatiniam kabančiam tiltui. Mokslininkas tilto projektą rengė dvejus metus ir 1841 m. lapkričio mėn. darbas buvo baigtas. Jis nusprendė, kad upės krantai neturi keistis, numatė sprendimą potvynių atvejams, kėlė griežtus reikalavimus tilto puošnumui, kad jo vaizdas negadintų bendro peizažo. Viena tilto dalių turėjo būti pakeliama, kad upe galėtų praplaukti laivai.
Susisiekimo kelių žinybos komisija S. Kerbedžio projektą įvertino teigiamai, pabrėžė, kad mokslininko projekte yra daug tiltų statybos naujovių, pagyrė S. Kerbedžio puikias teorines žinias ir statybų meno išmanymą. Pastebėta, kad šis jaunas karininkas stovi lygioje gretoje su patyrusiais inžinieriais. Taip pat komisija projekto autoriui pasiūlė vadovauti tilto statybai.
Vietą tiltui statyti nurodė pats caras. S. Kerbedis vadovavo administracinei ir techninei statybų daliai, taip pat turėjo devynis pavaduotojus-pagalbininkus, baigusius tokius pačius mokslus Sankt Peterburgo susisiekimo kelių inžinierių korpuso institute. 1847 m. tilto statybose dalyvavo 1 477 žmonės, iš jų – 795 akmenskaldžiai. Tiltą sudarė 8 didelės arkos. Viena iš jų – pakeliama laivams praplaukti. Bendras tilto ilgis – 365 m. Tuomet tai buvo pats ilgiausias tiltas Europoje. Važiuojamoji tilto dalis suręsta ant smėlio pagrindo, iš tašytų akmenų pakloto. Tokio grandiozinio tilto statyba truko 8 metus. Tilto kraštus puošė gražūs lietiniai turėklai, tamsiu paros metu jį apšvietė dujinės lempos. Tilto statymo darbus stebėjo daugybė užsienio specialistų. Juos sužavėjo S. Kerbedžio užmojai ir inžinerinė drąsa.
1850 m. lapkričio 21 d. Sankt Peterburge vyko iškilmingas tilto per Nevos upę atidarymas. Jo metu caras Nikolajus I pėsčiomis perėjo Blagoveščensko vardu pavadintą tiltą. Tai buvo pirmasis didelis varstomasis tiltas pasaulyje ir pirmasis nuolatinis tiltas per Nevos upę.
1 Voroninas M., Voronina M., Станислав Валерионович Кербедз. 1810–1899. Leningradas, 1982 m. (Panevėžio kraštotyros muziejaus Knygų rinkinys, GEK 17043).
Nuotraukoje – S. Kerbedžio projektuotas tiltas per Nevos upę Sankt Peterburge. Fotografuota 1854 m. Nuotr. iš leidinio „Станислав Валерионович Кербедз. 1810–1899“
Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė
Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
