Žymus inžinierius, tiltų ir hidrotechninių įrenginių projektuotojas S. Kerbedis gimė 1810 m. kovo 9 d. Naudvario dvare (tuomet – Naujamiesčio valsčius, Panevėžio apskritis). Šiandien Naudvario dvaro sodyba yra įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą ir saugoma valstybės, o viena iš Panevėžio miesto gatvių 1989 m. vasario 13 d. pavadinta Stanislovo Kerbedžio vardu. Gatvė garsaus tiltų inžinieriaus vardu pavadinta greičiausiai dėl to, kad ji prasideda netoli praėjusio amžiaus 8 deš. pastatyto plataus tilto per Nevėžio upę.

S. Kerbedis mokėsi Panevėžio pijorų mokykloje, vėliau – Kauno klasikinėje gimnazijoje, Vilniaus universitete. Deja, savo talento ir kūrybinių sumanymų jis negalėjo skirti gimtajam kraštui. Tolesnė S. Kerbedžio, kaip ir daugelio kitų to meto garsių Lietuvos žmonių biografija susijusi su Rusijos imperija, į kurios sudėtį tuo metu Lietuva buvo prievarta įjungta beveik 120-čiai metų.

S. Kerbedis daugiau kaip 60 savo kūrybinio gyvenimo metų skyrė tiltų statybos ir transporto sistemos formavimo teorijai ir praktikai. Enciklopedijose ir pavieniuose straipsniuose pateikiama tik trumpa jo biografija. Norint sužinoti smulkesnių garsaus mokslininko gyvenimo detalių, tenka ieškoti papildomos literatūros.¹

Metalinių tiltų projektuotojas geležinkelyje Sankt Peterburgas–Varšuva

XIX a. viduryje carinės Rusijos imperijoje, į kurios sudėtį tuomet buvo įjungta ir Lietuva, pradėtas plėsti geležinkelių tinklas. Nutiesti geležinkeliai, S. Kerbedžio suprojektuotas ir pastatytas tiltas per Nevos upę Rusijos imperijos sostinėje Sankt Peterburge simbolizavo naują statybų meno epochą. Statant šiuos tuo metu grandiozinius statinius, parengta nauja tiltų statymo technologija bei tokius darbus atlikti sugebantys specialistai.

1851 m. carinė valdžia nusprendė pastatyti 1 248 km ilgio geležinkelį Sankt Peterburgas–Varšuva. Būsimojo geležinkelio linija turėjo driektis per Gatčiną (45 km į pietvakarius nuo Sankt Peterburgo), Lugą, Pskovą, Ostrovą, Dvinską, Vilnių, Gardiną ir Balstogę. Magistralė kirto kelias didesnes ir mažesnes upes – Lugą, Velikają, Viliją (Nerį), Dauguvą, Nemuną ir Bugą. Per šias upes reikėjo pastatyti tvirtus tiltus, kad galėtų važiuoti traukiniai.

Geležinkelio statybą iš valstybės lėšų organizavo ir vykdė Susisiekimo kelių žinyba, kuriai tuo metu vadovavo inžinierius Eduardas Gerstfeldas. Jis jau turėjo geležinkelių statymo patirties: 1834–1848 m. statė Varšuvos–Vienos geležinkelį. S. Kerbedis, 1851 m., baigęs tilto Sankt Peterburge per Nevos upę statybos darbus, buvo paskirtas naujosios geležinkelio magistralės vyriausiuoju inžinieriumi. Jis buvo atsakingas už tiltus ir tunelius jame.

Iki tol geležinkelio linijose Varšuva–Viena, Sankt Peterburgas–Maskva statytų tiltų konstrukcijose vyravo mediena. Jos buvo apstu aplinkiniuose miškuose, o geležies liejimo pramonė dar nebuvo išvystyta. Tiesa, tuo metu jau buvo pradėti statyti tiltai su metalo gaminiais – grandinėmis. 1850 m. atidaryto S. Kerbedžio projektuoto tilto pakeliamojoje dalyje taip pat buvo metalinių detalių. Tačiau tuomet dar nebuvo galimybės patikrinti medžiagų tvirtumą, slėgio skirtingose tilto vietose. Mokslas šioje srityje dar tik žengė pirmuosius žingsnius. Tiesiant Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį jau pasitelkti naujausi mokslo atradimai. Šie tyrinėjimai S. Kerbedžiui buvo gerai žinomi. Jis ir kiti jauni mokslininkai suprato, kad ateina nauja – metalo liejinių panaudojimo tiltų statyboje era.

1852 m. Rusijos susisiekimo kelių žinybos Projektų departamentas nusprendė Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelyje statyti penkis tiltus: per Lugos, Velikajos, Vilijos (Neries), Dauguvos ir Nemuno upes. Todėl S. Kerbedžiui buvo pavestas svarbus uždavinys: vykti į Angliją susipažinti ir ištyrinėti ten pastatytų geležinių tiltų konstrukcijas. 1852 m. S. Kerbedis, išvažiavęs į užsienį, prabuvo ten daugiau kaip 5 mėnesius. Sugrįžęs į Sankt Peterburgą jis paruošė pranešimą apie užsienyje pamatytas naujoves tiltų statymo srityje. Projektų departamentas pareikalavo, kad S. Kerbedis pradžioje suprojektuotų tris pirmuosius geležinius tiltus: per Lugą, Velikają ir Dauguvą. Mokslininkas, vadovaudamasis geležinių tiltų statymo patirtimi užsienyje, atlikęs matematinius skaičiavimus ir geležies bandymu viename iš Sankt Peterburgo fabrikų, per keletą mėnesių parengė visus tris projektus.

Stambių statinių projektai buvo peržiūrimi Rusijos susisiekimo kelių žinybos Projektų departamente, vėliau juos patvirtindavo caras. Taip buvo ir su S. Kerbedžio parengtais trijų geležinių tiltų naujajame geležinkelyje projektais – caras visus juos peržiūrėjo ir patvirtino.

Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio magistralė suskirstyta į 8 atkarpas. Pirmosios geležinkelio atkarpos Sankt Peterburgas–Luga statybai vadovavo susisiekimo kelių inžinierius V. Grave. Jau 1853 m. buvo atidaryta linija Sankt Peterburgas–Gatčina. Traukiniai galėjo judėti bėgiais 43 km ruožu. Tais pačiais metais prasidėjo ir geležinkelio tilto per Lugos upę statybos. Šio tilto statybų vykdytojais buvo paskirti S. Kerbedžio mokiniai – I. Stebnickis, vėliau I. Rerbergas.

Krymo karas (1853–1856 m. vykęs Rusijos karas su Didžiąja Britanija, Prancūzija ir Sardinija dėl įtakos Artimuosiuose Rytuose) pristabdė geležinkelio tiesimą. Po karo darbai atnaujinti. Geležinis tiltas, kaip ir geležinkelio atkarpa Sankt Peterburgas–Luga atiduotas naudoti 1857 m. liepos mėn. Vėliau Rusijos susisiekimo kelių inžinierių susirinkime pabrėžta, kad Lugos tiltas savo naujoviška konstrukcija yra pirmasis toks tiltas ne tik Rusijoje, bet ir visoje Europoje.

Įdomu pažymėti, kad nepaisant didžiulio pripažinimo, S. Kerbedžio sugebėjimais pasitikėjo ne visi. Vienas iš Susisiekimo kelių žinybos vadovų – P. Kleinmichelis pareikalavo iš mokslininko raštiško patvirtinimo, kad tiltas patikimas. Šis į tai atsakė, jog geležinės tilto formos yra patikimos, jos neįlinks nei nuo tilto svorio, nei nuo pravažiuojančių traukinių.

1857 m., po pralaimėjimo Krymo kare, carinė Rusijos vyriausybė, nepaisydama nacionalinių interesų, nusprendė geležinkelių statybos reikalus perduoti į užsienio specialistų rankas. Šalies mokslininkai tam prieštaravo, tačiau jų balso nepaklausyta. Beveik visi susisiekimo kelių inžinieriai buvo pakeisti užsieniečiais. Labiausiai patyrusiems geležinkelių ir tiltų mokslo bei technikos specialistams P. Melnikovui ir S. Kerbedžiui leista dalyvauti įvairių patariamųjų komisijų darbe. Likę du S. Kerbedžio geležinių tiltų projektai Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelyje nebuvo įgyvendinti, jie pastatyti pagal prancūzų specialistų projektus.

Tiltas per Lugos upę, pastatytas pagal S. Kerbedžio projektą, tarnavo 84 metus. Jis sugriautas Antrojo pasaulinio karo metais. Vėliau jo vietoje pastatytas naujas metalinis tiltas.

¹ Voroninas M., Voronina M., Станислав Валерионович Кербедз. 1810–1899, Leningradas, 1982 m. (Panevėžio kraštotyros muziejaus Knygų rinkinys, GEK 17043).

Nuotraukoje – tiltas per Nerį. 1861 m. rugsėjo mėn. Vilniaus gub., Rusijos imperija. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas