Žymus inžinierius, tiltų ir hidrotechninių įrenginių projektuotojas S. Kerbedis gimė 1810 m. kovo 9 d. Naudvario dvare (tuomet – Naujamiesčio valsčius, Panevėžio apskritis). Šiandien Naudvario dvaro sodyba yra įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą ir saugoma valstybės, o viena iš Panevėžio miesto gatvių 1989 m. vasario 13 d. pavadinta Stanislovo Kerbedžio vardu. Gatvė garsaus tiltų inžinieriaus vardu pavadinta greičiausiai dėl to, kad ji prasideda netoli praėjusio amžiaus 8 deš. pastatyto plataus tilto per Nevėžio upę.

S. Kerbedis mokėsi Panevėžio pijorų mokykloje, vėliau – Kauno klasikinėje gimnazijoje, Vilniaus universitete. Deja, savo talento ir kūrybinių sumanymų jis negalėjo skirti gimtajam kraštui. Tolesnė S. Kerbedžio, kaip ir daugelio kitų to meto garsių Lietuvos žmonių biografija susijusi su Rusijos imperija, į kurios sudėtį tuo metu Lietuva buvo prievarta įjungta beveik 120-čiai metų.

S. Kerbedis daugiau kaip 60 savo kūrybinio gyvenimo metų skyrė tiltų statybos ir transporto sistemos formavimo teorijai ir praktikai. Enciklopedijose ir pavieniuose straipsniuose pateikiama tik trumpa jo biografija. Norint sužinoti smulkesnių garsaus mokslininko gyvenimo detalių, tenka ieškoti papildomos literatūros¹.

Tilto Varšuvoje per Vyslos upę projektuotojas ir statytojas

XIX a. viduryje Varšuva tapo stambiausiu Lenkijos miestu. Susisiekimas tarp dviejų miesto dalių, kurias skyrė Vyslos upė, buvo problematiškas. Dešinysis Vyslos krantas buvo pasiekiamas plaukiojančiu tiltu, kuris ledonešių metu buvo ilgam laikui išardomas. Miestui būtinai reikėjo nuolatinio tilto. Vyslos upės krantai nuolat keitėsi, nes ji vandenis plukdė neįprastai dideliu greičiu – apie 3 m per sekundę. Vandens srovės nešamas smulkus smėlis užpildydavo paplautus upės krantus, taip nuolat juos keisdamas. Upės tėkmė pakeldavo smėlį nuo dugno, todėl vanduo būdavo nuolat drumstas. Pavasarinių potvynių metu Vyslos dešinysis krantas patvindavo ir gyventojams kildavo daug rūpesčių. Apsisaugojimui nuo potvynių upės krante buvo įrengta damba (hidrotechninis statinys, saugantis nuo vandens užliejimo).

S. Kerbedžiui pavyko suvaldyti savo krantus plaunančią upę ir išspręsti ilgą laiką Varšuvos gyventojus neraminusią problemą. Per dvejus metus (1857–1858) jis parengė tilto per Vyslos upę projektą. 1858 m. gruodžio mėn. S. Kerbedžiui buvo pavesta vadovauti šio tilto statybai.

Pirmiausia buvo pastatytas laikinas medinis tiltas, kad būtų patogiau statyti naują tiltą. Kaip buvo įprasta, S. Kerbedis buvo išvykęs į komandiruotę užsienyje tobulintis, atliko nemažai mokslinių tyrimų kai kuriais naujojo tilto statymo klausimais.

Mokslininkas iš Varšuvos dažnai važinėdavo į Sankt Peterburgą, kur dalyvaudavo įvairių Susisiekimo kelių žinybos komisijų posėdžiuose, ėjo kitas aukštas pareigas. Tačiau 1861–1863 m. S. Kerbedis paskirtas Varšuvos srities susisiekimo kelių žinybos viršininku, todėl į Sankt Peterburgą keliaudavo rečiau ir galėjo daugiau laiko skirti tilto statyboms. Modernus nuolatinis tiltas Varšuvoje per Vyslos upę, S. Kerbedžiui vadovaujant, pastatytas 1864 m. Visiškai tiltas ir įvažiavimai į jį baigti tik 1866 m.

Ypatinga tai, kad statant tilto atramas, S. Kerbedžio sumanymu buvo panaudotos specialios uždaros metalinės dėžės be dugno – kesonai, skirti darbams po vandeniu atlikti. Pirmąkart Rusijos caro valdomoje imperijoje kesonai tiltų statybai buvo panaudoti statant tiltą per Nemuną Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atkarpoje. Tokių suspausto oro įrenginių pasitelkimas statant tiltą sulaukė plataus mokslinės visuomenės aptarimo, buvo įtrauktas į vadovėlius. 1860 m. Sankt Peterburgo susisiekimo kelių inžinierių korpuso instituto studentai vyko į Varšuvą susipažinti su tilto statymo darbais pasitelkiant kesonus. Studentus su suspausto oro įrenginiais supažindino ir juos aprodė pats mokslininkas S. Kerbedis.

Už sėkmingą tilto per Vyslą statybą S. Kerbedis buvo apdovanotas Šv. Vladimiro antro laipsnio ordinu ir 1 500 rub. pensija iš Lenkijos karalystės iždo iki gyvenimo pabaigos.

Iš pradžių tiltas Varšuvoje vadintas Aleksandro, vėliau – S. Kerbedžio vardu. Pirmojo pasaulinio karo metais tiltas buvo sugriautas, vėliau atstatytas. Antrojo pasaulinio karo metais tiltas vėl sunaikintas: nacių okupantai jį susprogdino. Tačiau tilto atramos išliko ir buvo panaudotos 1947 m. statant naują tiltą.

Apie S. Kerbedžio asmeninį gyvenimą žinoma nedaug. Jis buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona Paulina Montrymovič turėjo dukrą Pauliną, su antrąja žmona Marija Janovskaja – 6 vaikus: Michailą, Stanislavą, Valerijaną, Nikolajų, Evgeniją ir Sofiją.

S. Kerbedis buvo išsilavinęs žmogus, gerai mokėjo užsienio kalbas. Jis buvo dažnas Sankt Peterburgo Svečių rūmų, spaustuvininko Boleslovo Volfo knygyno lankytojas. Domėjosi literatūra apie inžinierines naujoves, taikomąją mechaniką, statybų meną.

1891 m., būdamas 81 metų, pašlijus sveikatai pasiprašė atleidžiamas nuo tarnybos ir išvažiavo nuolat gyventi į Varšuvą. Dažnai lankydavosi Italijoje, kur Senigalijoje (Ankono provincija) turėjo nuosavo nekilnojamojo turto.

S. Kerbedis mirė 1899 m. balandžio 8 d., palaidotas Varšuvoje.

¹ Voroninas M., Voronina M., Станислав Валерионович Кербедз. 1810–1899, Leningradas, 1982 m. (Panevėžio kraštotyros muziejaus Knygų rinkinys, GEK 17043).

Iliustracijoje – tiltas Varšuvoje, pastatytas 1864 m. pagal S. Kerbedžio projektą. Nuotr. iš interneto.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas