Pagal legendą Nevėžio pakrantės kalnelyje, toje vietoje, kur dabar apygardos teismas, buvo pagoniška šventykla. Po žemaičių krikšto ją sudaužė ir aukuro akmenį į senąją upės vagą įstūmė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas.

Kad Senvagėje buvo aukuro akmuo nurodyta ir 1990 m. išleistoje Rimanto Matulio knygoje „Istoriniai akmenys“. Netrukus „Panevėžio balsas“ pateikė aiškiaregės tvirtinimus, kad prie Nevėžio pagoniškos šventyklos iš tikrųjų būta, o į Senvagę nuridentas aukuras laukia archeologų. Kraštotyrininkas Liudas Žebrauskas istorikus ragino šiuos faktus ištirti.

Bet tai padaryti buvo neįmanoma. Pagoniškos šventyklos kalnelis buvo nukastas, o Senvagė sutvarkyta ir čia įrengtas tvenkinys. Susidomėjus šiuo akmeniu, kraštotyrininkas Jokūbas Atkočiūnas papasakojo, kad Senvagėje jį matė gerokai po karo ir apie tai pranešė žymiam archeologui Petrui Tarasenkai, kurio knygą „Pėdos akmenyje“ buvo skaitęs.

Petras Tarasenka, tuo metu jau pasiligojęs, Jokūbui Atkočiūnui atsakė, kad žinių apie šį akmenį jis neturi. Bet įsakmiai paliepė jo neliesti, kol nebus archeologų ištirtas. Tuomet kraštotyrininkas kreipėsi į Panevėžio muziejininkus, kurie, akmenį apžiūrėję, jį nufotografavo ir paliko gulėti prie Senvagės kranto.

Vėliau, kaip liudijo Jokūbas Atkočiūnas, istorinis Panevėžio akmuo dingo. Dar nepradėjus tvarkyti Senvagės, jo jau nebuvo. Toliau paieškos nuvedė į Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraštyną, kur saugomas Petro Tarasenkos fondas.

Tarp P. Tarasenkos dokumentų pavyko rasti ir minėtą J. Atkočiūno laišką. Jame jis rašė, kad Senvagėje aptiktas akmuo buvo keturkampis, 45 cm aukščio, 93 cm ilgio, 86 cm pločio ir su kibiro apimties skyle centre. Aplink šią skylę iš kampų buvo išbrėžtos linijos. Kaip atrodė tas akmuo, jis jį dar ir nupiešė.

Viena tapo aišku – aukuro akmuo Senvagėje buvo. Ar jis ten dabar yra, neištyrus Senvagės dugno, pasakyti buvo sunku. 1998 m. pavasarį atsitiko neįtikėtinas dalykas. Miesto valdžia nusprendė išvalyti Senvagę. Nuleidus vandenį, dugne pasimatė akmenys.

Paprašėme juos apžiūrėti. „Panevėžio balsas“ pranešė, kad Senvagėje bus ieškomas legendinis akmuo. Deja, su Kraštotyros muziejaus archeologe Alfreda Petruliene visus tuos akmenis apėję, J. Atkočiūno aprašyto akmens neradome. Tarp jų nebuvo ir kito panašaus į aukurą akmens.

Senvagės legendinio akmens mįslė liko neįminta. Tuomet prieš 17 metų buvo ištirtas tik Senvagės dugnas, bet neišsiaiškinta kur ir kaip dingo čia buvęs aukuro akmuo. Reikia tikėtis, kad atsakymas bus rastas ir tai padarys jau Panevėžio jaunoji istorikų karta.

Nuotraukos:
1. Akmenų kompozicija „Gražūs“. Skulptorius A. Siderkevičius. 2007 m.
2. „Panevėžio balsas“ apie legendinio akmens paieškas Senvagėje. 1998 m. gegužės 5 d.
3. Valomas Senvagės dugnas. „Panevėžio balsas“, 1998 m. balandžio 8 d.

Leonas Kaziukonis

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas