1940 m. birželio mėnesį į Lietuvą įžengė Raudonoji armija, keletas jos dalinių pasirodė ir Panevėžyje. Netrukus ne tik Panevėžio mieste, bet ir jo apylinkėse imta rengti mitingus, kurių metu vardyti sovietinio gyvenimo būdo pranašumai. Taip gyventojų sąmonėje stengtasi įtvirtinti komunistinę ideologiją. Skelbta visų žmonių lygybė, iš kalėjimų paleisti komunistai. Sovietinės propagandos skleidėjai vykdė savo politiką, tačiau tai buvo tik viena medalio pusė. Kartu prasidėjo ir susidorojimas su kitaminčiais.

Jau 1940 m. liepą suimta nemažai žinomų Lietuvos politinių veikėjų, keliolika žmonių areštuota ir Panevėžyje. Buvo pradėta vykdyti itin didelę prieš katalikų dvasininkiją nukreiptą kampaniją. Katalikų bažnyčia propagavo bendražmogiškus idealus, o tai labai nepatiko komunistinės ideologijos nešėjams.

Represijos neaplenkė ir Panevėžio vyskupijos, vadovaujamos vyskupo Kazimiero Paltaroko. Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, iš įstaigų pašalinti tikybos ženklai, gimnazijų kapelionai atleisti iš darbo. Vyskupo ir kurijos namai, dvasininkams priklausę banko indėliai –  nacionalizuoti. Vyskupo ūkyje liko tik 3 ha žemės. Kazimierui Paltarokui leista likti savo namuose, tačiau juose apgyvendinta dar dvylika karininkų šeimų. Susidarius tokiai padėčiai, dalis kunigų išvyko į užsienį. Lietuvą paliko Kazimieras Barauskas – laikraščio „Mūsų laikraštis“ redaktorius, Juozapas Prunskis – Katalikų informacijų biuro vedėjas, Juozapas Krivickas – Traupio vikaras, Mykolas Stonys – Raguvos vikaras, Mykolas Kirkilas – Šeduvos vikaras, Aleksandras Levanas – Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros vikaras.

Bažnyčia ir toliau buvo persekiojama: uždarytos kelios viešos koplyčios, mokyklose įvesta naujų programų, imtasi areštuoti kunigus. Panevėžio vyskupijoje suimti aštuoni dvasininkai: Alfonsas Sušinskas – vienas žinomiausių Panevėžio kunigų, Kazimieras Mikelinskas – Anykščių dekanas, Juozas Čepėnas – Anykščių vicedekanas, Jonas Petrėnas – Linkuvos gimnazijos kapelionas, Vladas Didžiokas – Katedros vikaras, Povilas Ragažinskas – Debeikių vikaras, Adomas Vyšniauskas – Daugailių klebonas, Leonardas Musteikis – Dusetų vikaras. 1941 m. birželį, vokiečių puolimo metu palikus nerakintą kalėjimą, pastarieji, išskyrus Vladą Didžioką, išėjo į laisvę.

1941 m. birželio mėnesį Raudonoji armija skubiai traukėsi iš Panevėžio, o vokiečiai subombardavo aerodromą Pajuostyje. Panevėžio miestą paliekantys Raudonosios armijos daliniai taip pat įvykdė įvairių teroro aktų. Kunigas, Skapiškio vikaras Antanas Kietis suimtas ir vežtas sušaudyti, bet palankiai susiklosčius aplinkybėms, paleistas. Obelių kleboną – kunigą Leoną Virkutį – ir Obelių vikarą Vytautą Šamšoną norėta sušaudyti, bet užėjus vokiečiams juodu paleisti.

Į SSRS tolimuosius rajonus buvo išgabentas Aleksandras Mileika – Vyžuonų klebonas, nužudytas kunigas Benediktas Šveikauskas – Rokiškio altarista.

1941 m. birželio 27 d. vokiečių kariuomenė įžengė į Panevėžio miestą. Taip, pažymėti represijomis prieš katalikų bažnyčios atstovus, baigėsi pirmieji sovietų valdžios metai Panevėžio vyskupijoje.

Nuotraukos:
1. Panevėžio vyskupijos pastatas. XX a. 4 deš.
2. Kunigas Alfonsas Sušinskas. XX a. 4 deš.

Nuotraukos iš privačios kolekcijos.

Donatas Pilkauskas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas