1254 m. balandžio mėnesio Livonijos ordino, Rygos arkivyskupo ir kapitulos akte dėl Žiemgalos žemių padalijimo pirmą kartą paminėta Upytės žemė.
Jame nurodoma, kad Rygos arkivyskupui atitekusios dvi dalys Upmalės žemės yra tarp Nemunėlio ir Mūšos abiejose pakrantėse iki Upytės ir Šiaulių žemių ribų. Kaip parodė Onos Maksimaitienės atlikti istorijos šaltinių tyrinėjimai, tai seniausias dokumentas, kuriame pirmą kartą paminėta Upytė.
Šis Livonijos aktas tapo žinomas, kai jį leidinyje „Liv-, Esth- und Curländisches Urkundenbuch nebst Regesten“ (1093–1300), Reval (Tallinn) 1853 m. paskelbė Baltijos vokiečių teisės istorikas Frydrichas Georgas von Bunge. Dokumentas rašytas lotynų kalba. Reikšmingas Upytės, Šiaulių, bet labiausiai Žiemgalos tyrinėjimams.
Nuotraukoje matomas 1254 m. Livonijos akto originalas saugomas Latvijos valstybiniame istorijos archyve. Aktas surašytas ant pergamento ir patvirtintas antspaudais. Skenuota šio dokumento kopija paimta iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus tinklalapyje www.ausrosmuziejus.lt pateiktos virtualios parodos „Šiauliai istorijos šaltiniuose“.
Parodos aprašyme nurodyti ant akto išlikę įspūdingi šio dokumento liudininkų antspaudai: iš kairės pirmas – Rygos kapitulos, antras – Vokiečių ordino magistro, trečias – Rygos dominikonų ordino, ketvirtas – Daugavrygos (Diunamundės) vienuolyno abato.
Apie Upytės žemę XIV a. sužinome iš Livonijos ordino karo žygių, aprašytų Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje. Joje į Upytės žemę tokių žygių užregistruota 11 ir minimos nusiaubtos 58 vietovės. Daugelis istorikų nurodo Upytę tuo metu buvus svarbiu kovų su Livonijos ordinu administraciniu ir gynybiniu centru.
Archeologai, skirtingai nei istorikai, tuo linkę abejoti. Jų manymu Upytę sutapatinti su Upytės žemės centru neteisinga dėl kelių priežasčių:
1. Hermano Vartbergės Livonijos ordino karo žygių aprašymuose daug kartų minima Upytės žemė, bet ne Upytė ar jos pilis. Istorikai pateikia tik prielaidą, kad Vešetos ežero saloje stovėjusi Upytės pilis galėjo būti gerai įtvirtinta, todėl užpuolikai ją aplenkdavo. Piliakalnio buvimas Upytėje nėra joks argumentas Upytę sutapatinti su Upytės žemės centru.
2. Upytės piliakalnis savo išore labiau primena naujųjų laikų dvarvietę, negu kovų su Ordinu laikų piliavietę. Iš tikrųjų po nedidelių archeologinių tyrinėjimų papilyje buvo rasti dvaro laikų pastato pamatai. O istorijos šaltiniai paliudija, kad čia XVII a. buvo Upytės pavieto dvarininko Vladislovo Sicinskio dvaras. Kad Upytės piliakalnis yra vėlyvas darinys, patvirtina ir tai, kad iš jo nežinoma jokių priešistorinės epochos archeologinių radinių.
Šiuos ir kitus argumentus 2004 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus surengtoje konferencijoje pateikė archeologas Gintautas Zabiela (Upytės žemė II tūkstantmečio pirmoje pusėje // Iš Panevėžio praeities: Upytės žemei 750 metų. Panevėžys, 2004, p. 22–35). Išvadoje jis nurodė, kad su pirminiu Upytės žemės centru galima būtų tapatinti didelį stipriai įtvirtintą Bakainių piliakalnį, esantį prie Liaudės upės Kėdainių rajone.
Upytės piliakalnis mažai tyrinėtas. Platesnius archeologinius tyrinėjimus atlikus ir argumentams Upytės senovės nenaudai pasitvirtinus, reikėtų dar paaiškinti Upytės žemės pavadinimo kilmę. Ko gero, tektų patikslinti ir Upytės paminėjimo istorijos šaltiniuose datą. Juk 1254 m. Livonijos akte pirmoji žinia yra ne apie Upytę, bet apie Upytės žemę (usque ad terminos terrarum Opiten et Saulen).
Leonas Kaziukonis
Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas