Panevėžyje tarpukariu pramonė nebuvo plačiai išvystyta. Veikė nedidelės gamyklos, vyravo įvairios dirbtuvės, kur dirbdavo dažniausiai iki 20 darbuotojų. Kai kurios dirbtuvės buvo dar mažesnės. Mieste buvo populiarūs amatai. Daugiausia buvo siuvėjų ir batsiuvių. Respublikos laikais daugiausia dirbo siuvėjų. Iš stambesnių įmonių minėtina Tamaros Pileckienės rūbų siuvykla, veikusi Ramygalos gatvėje. Karaimai turėjo savo siuvyklą. Garsi buvo Basios Tinfavičiutės siuvykla Birutės gatvėje, kur dirbo keliolika siuvėjų. Čia mėgo lankytis miesto ponios. Birutės gatvėje dar garsėjo Iljos Tinfavičiaus dirbtuvė.

1924 m. minima J. Ferenausko rūbų siuvimo ir kirpimo akademija, veikusi Respublikos g. 74. Čia ne tik siūti rūbai kariams ir civiliams, bet buvo priimami ir mokiniai. Skelbta, kad rūbai čia siuvami pagal naujausius madų žurnalus.

1928 m. duomenimis, Panevėžyje gal 50 proc. moterų vertėsi siuvimu. Paprastai siuvėja turėdavo 3–4 darbininkes. Ne visi registruodavo savo dirbtuves. 1938 m. Darbo inspekcijos duomenimis, Panevėžyje buvo 20 siuvyklų. Maždaug pusė jų priklausė lietuviams, o kitos – žydams. Stambiausios siuvyklos priklausė Šermanui Gutmanui ir Povilui Rutkauskui.

Vaclovas Rauba gimė 1878 m. balandžio 29 d. Savo veiklą jis pradėjo tik atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę. Kaune jis įkūrė rūbų siuvimo ir kirpimo akademiją. 1921 m. šios akademijos filialas įsteigtas Panevėžio mieste. 1925 m. spaudoje V. Rauba paskelbė, kad priima mokytis kirpimo mokslo Ramygalos g. 71. 1926 m. Švietimo ministerija leido V. Raubai atidaryti rūbų siuvimo ir kirpimo bei kitų amatų mokyklą Nr. 72 Respublikos g. 71. Mokslas šioje mokykloje trukdavo iki 2 metų. Buvo priimami vaikinai ir merginos, ne jaunesni kaip 15 metų. Kai kurie mokymai galėjo trukti iki 3 mėnesių. Nedaug pasimokę, sudėtingesnių darbų negalėdavo imtis. V. Raubos mokykloje po egzaminų buvo išduodami diplomai. Prie mokyklos veikė vakariniai braižymo kursai. Mokyklą kasmet lankė apie 13 ir daugiau mokinių. Būsimieji siuvėjai galėjo pritaikyti savo žinias praktikoje, nes prie mokyklos buvo įsteigta ir siuvykla, kurioje siūti moteriški ir vyriški rūbai, taip pat įvairios uniformos ir drabužiai dvasiškiams. Vienu metu mokykla net plėtėsi. 1932 m. vasario 14 d. „Panevėžio balso“ numeryje skelbta, kad siuvykla ir mokykla persikėlė į Ramygalos g. 58. Pagal spaudos duomenis V. Raubai 1932 m. balandžio mėnesį vėl leista steigti 2 metų vyriškų ir moteriškų rūbų siuvimo kursus.

V. Rauba buvo praktikuojantis katalikas, vienas iš Panevėžio vyrų katalikų draugijos vadovų. Tai buvo krikščionių darbininkų draugija. 1934 m. rugpjūčio 26 d. Kaizerlingo beržyne krikščionys darbininkai surengė gegužinę. 1934 m. gruodžio 18 d. Panevėžio krikščionys darbininkai  išsirinko naują valdybą, kurioje buvo V. Rauba, O. Mikoliūnaitė, M. Turauskas, Vl. Žilys, P. Mikalauskas. Revizijos komisiją sudarė juristas daktaras J. Milčius, kunigas V. Balčiūnas, J. Latvis. Panevėžio miestą ši draugija 1934 m. suskirstė į 8 kvartalus, kur užsiėmė švietimo ir kultūrine veikla.

1938 m. V. Rauba išrinktas Panevėžio krikščionių darbininkų valdybos pirmininku. Tais pačiais metais Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas Panevėžio katedroje pašventino Panevėžio krikščionių darbininkų vėliavą.

Panevėžyje buvo nemažai drabužių parduotuvių. Jau 1924 m. Panevėžio spaudoje pasirodė skelbimas, kad M. Š. Izraelštamo parduotuvėje Elektros g. 5 prekiaujama siūtais rūbais, vyriškais ir moteriškais apsiaustais, vyriškais kostiumais, baltiniais ir kelnėmis. Parduotuvės veikė ir anksčiau, tik „Panevėžio balsas“ Panevėžyje pradėtas leisti 1924 m.

V. Raubos mokykla, sėkmingai veikusi iki 1940 m., paruošė nemažai miestui reikalingų siuvėjų. 1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai, daug kas keitėsi visuomenės ir mokyklos gyvenime. Pradėti organizuoti valstybiniai siuvimo ir kirpimo kursai, privačios mokyklos uždarytos. Taigi nebeliko ir privačios V. Raubos mokyklos.

Nuotraukoje – V. Raubos rūbų kirpimo ir siuvimo mokykla. 1928 m.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas