Parašyk apie Panevėžį

Nuo pirmos darbo bibliotekoje dienos širdį užplūdo supratimas, kad pagaliau atsidūriau ten, kur svajojau

/ Albina Saladūnaitė

Tada – vėlų 1988 metų rudenį mūsų bibliotekoje buvo surengta iki tol neregėta paroda. Iš slapto archyvo į dienos šviesą ištrauktos senos, sovietų draustos knygos. Tai buvusios bibliotekos direktorės Kotrynos Dičkienės nuopelnas, kad liko išsaugotos prieškariu leistos knygos, ji neleido jų sunaikinti, mokėjo paslėpti, nors glavlito įsakymu privalėjo visa sovietų valdžiai nepalanki literatūra išnykti be pėdsako.

Kai sąjūdžio priešaušryje biblioteka atvėrė šių senųjų leidinių archyvą ir rašytines vertybes iškėlė į viešumą, man buvo stebuklas. Sostinės Martyno Mažvydo bibliotekoje tokius leidinius duodavo tik su specialiu leidimu pavartyti, o čia pas mus jau visi galėjo rankose palaikyti Vincą Kudirką ir kitus uždraustus autorius. Gal ir nujautėme, kad bibliotekoje yra specialus fondas, tik prie jo nevalia buvo artintis…

Dabar – man gražu tai, kad knyga visą gyvenimą man buvo tarnystė. Tai nėra darbas. Man didžiausia dovana, tikras stebuklas, yra skaitytojų atliepas. Kad ir mirus Jonui Mekui. Į biblioteką atėjo jauna mergina – supratau, jog iš Dailės akademijos. Ji norėjo pasiimti visas su Jonu Meku susijusias knygas. Koks žavus tas santykis: beveik šimtametis ir jaunas žmogus. Ji prasitarė, jog išgirdusi apie jo mirtį verkė. Man taip smalsu, kas užkliudė to jauno žmogaus širdį? Kodėl to šimtamečio ąžuolo gyvenimas jam yra įdomus? Mergina pabrėžė, kad tai Jonas Mekas buvo tikras lietuvis, išeivijos, lietuvybės nepraradimo, tarmės išsaugojimo simbolis. O kaip kartais nutinka? Pabūni pusmetį Anglijoje ir jau kalbi su akcentu…

Šimtą kartų ateis vaikas ir klaus: „Ar jau gavote, teta, tą knygą?“ Arba savaitgaliais knygas bibliotekoje besirenkančios šeimos – sūnus, mama, tėtis, kuris griežtu balsu gali pasakyti, jog šita knyga yra šlamštas, bet padės išsirinkti kitą. Knygų pasaulyje gimsta ir klausimai, ir atsakymai. Tokios susitikimų akimirkos man yra pačios brangiausios.

Nekeičia mūsų XXI amžius. Mes augome tokie patys koks dabartinis jaunimas. Jis daro taip, kaip mes darėme. Kaip galima greičiau, kaip galima paprasčiau. Paima adaptuotą tekstelį, perskaito. Bet ne visiems to pakanka. Yra daugybė išleistų chrestomatijų, jos aprobuotos Švietimo ir mokslo ministerijos. Bet ateina jaunuolis ir paprašo ne chrestomatijos, o visą Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Ta diena tau yra šventė. Dabar yra knygų, kurios kalba apie tyliuosius dalykus, apie sielos grožį. O kai jaunas žmogus, neturėjęs supratimo, kas yra siela, ateina ir sako: perskaičiau, gal būtų galima ko nors daugiau, tada būna didžiausios šventės.

Albina Saladūnaitė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.