Panevėžio miesto garbės pilietis, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordino kavalierius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Gimė 1924 m. balandžio 28 d. Kaune. Mokėsi Amatų mokykloje. 1941 m. gegužės pabaigoje atvažiavo į Panevėžį. Lankė Juozo Miltinio dramos studiją. Nuo 1941 m. Juozo Miltinio dramos teatro aktorius.

Debiutinis vaidmuo teatre – Jasius (K. Binkio „Atžalynas“, 1941). Vėliau sekė kiti įsimintini vaidmenys: Edvardas (A. Vienuolio „Prieblandoje“, 1945), Andrejus (A. Ostrovskio, I. Solovjovo „Belugino vedybos“, 1949), Pavlas Korčiaginas (Geguzino ir Sudakovo inscenizacija „Kaip grūdinosi plienas“, 1952), Dornas (A. Čechovo „Žuvėdra“, 1954), Jorgenas Tesmanas ( H. Ibseno „Heda Gabler“, 1957), Vilis Lomenas (A. Milerio „Komivojažerio mirtis“, 1958), Bopertiui (E. Labišo „Šiaudinė skrybėlaitė“, 1959), Benkas (V. Šekspyro „Makbetas“, 1961), Bekmanas (V. Borcherto „Lauke, už durų“, 1966), Johanas Vilhelmas  Mebijus (F. Diurenmato „Fizikai“, 1967), Edgaras (A. Strindbergo „Mirties šokis“, 1973), Normanas Tejeris  (E. Tompsono „Prie auksinio ežero“, 1996), Johanas Sebastianas Bachas (P. Barzo „Susitikimas“, 1999), Barklėjus Kuperis (K. Rapoporto „Toliau – tyla“, 2000) ir kt. Tai maža dalis aktoriui pačių brangiausių, įėjusių į teatro istoriją, vaidmenų.

1980–1984 m. dirbo Panevėžio dramos teatre vyriausiuoju režisieriumi, 1984–1988 m. teatro direktoriumi, meno vadovu. Filmavosi Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos ir kitose kino studijose.

Svarbūs ir pripažinimą pelnę jo vaidmenys kine: Vaitkus – V. Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), Ladeinikovas – S. Kulišo „Ne sezono metas“ (1968), Goja – K. Volfo „Goja, arba sunkus pažinimo kelias“ (1971), Krisas Kelvinas – A. Tarkovskio „Soliaris“ (1972)  ir kiti.

Apdovanotas tarptautinių ir nacionalinių konkursų bei kino ir teatro festivalių prizais. Daugiau nei per 60 savo kūrybinės veiklos metų sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų teatre, apie 80 vaidmenų kine ir televizijoje.