Svarbiausios biografijos ir kūrybos datos

1907 m. vasario 22 d. gimė Lankeliškių dvaro kumetyne (Vilkaviškio apskr.).

1918 m. pradėjo lankyti Žaliosios pradinės mokyklos (Vilkaviškio apskr. Žaliosios valsč.) pirmąjį skyrių.

1921 m. pavasarį baigė Žaliosios pradinės mokyklos keturis skyrius.

1921 m. rugpjūčio mėn. išlaikė stojamuosius egzaminus ir buvo priimtas į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos antrąją klasę.

1924 m. M. Lukšio kūryba spausdinta Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos šapirografuotame laikraštėlyje „Jaunųjų kanklės“.

1924 m. baigė Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos keturias klases.

1924 m. įstojo į Naumiesčio (dabar Kudirkos Naumiestis) dvimečių pedagoginių kursų pirmąjį kursą.

1926 m. M. Lukšio kūryba spausdinta Naumiesčio pedagoginių kursų ateitininkų šapirografuotame laikraštėlyje „Pumpurėlis“.

1926 m. baigė Naumiesčio dvimečius pedagoginius kursus ir gavo pradinės mokyklos mokytojo pažymėjimą.

1926 m. Pocviečio dvare (Vilkaviškio r.) įsteigė vakarinius kursus, kuriuos lankė dvaro jaunimas.

1926 m. „Ateityje“ (Nr. 11, p. 495-499) išspausdintas pirmasis apsakymas „Liepa“.

1927 m. spalio 25 d. laikinai paskirtas Totorkalnio (Biržų apskr. Nemunėlio Radviliškio valsč.) pradinės mokyklos mokytoju.

1928 m. rugsėjo 1 d. perkeltas į Klingių-Palaimos (Biržų apskr. Vabalninko valsč.) pradinę mokyklą vedėju.

1928 m. Prienuose išklausė sodininkystės ir daržininkystės kursus, skirtus pradinių mokyklų mokytojams.

1929 m. Telšiuose išklausė pedagoginių darbelių kursus, skirtus pradinių mokyklų mokytojams.

1931 m. Kaune išklausė karinio parengimo kursus, skirtus pradinių mokyklų mokytojams.

1933 m. Kaune išklausė žurnalistikos kursus (kursų vadovas – Kazys Binkis).

1935 m. vedė mokytoją Petronėlę Kasputytę.

1935 m. išleistas pirmasis apsakymų rinkinys „Aukso trupiniai“.

1936 m. Palangoje išklausė sporto kursus, skirtus pradinių mokyklų mokytojams.

1936 m. spalio 1 d. perkeltas į Panevėžio miesto pradžios mokyklą  Nr. 1 mokytoju.

1936 m. spalio 21 d. gimė duktė Nijolė.

1937 m. išleista apysaka „Gailestingoji sesutė“.

1938 m. M. Lukšys tapo Lietuvos rašytojų draugijos nariu.

1938 m. išleista apsakymų rinkinys „Saulėtą dieną“.

1938 m. LR Švietimo ministerijos skelbtame dramos konkurse M. Lukšio drama „Žalčių karalienė“ premijuota pirmąja premija.

1939 m. atsikėlus Pedagoginiam institutui į Panevėžį, vieną semestrą išklausė lietuvių kalbos ir literatūros kursą.

1940 m. išleista drama „Žalčių karalienė“.

1941 m. rudenį paskirtas Panevėžio miesto pradžios mokyklos Nr. 1 vedėju.

1941 m. rudenį paskirtas Panevėžio miesto pradinių mokyklų inspektoriumi (dirbo 2 mėn.).

1943 m. birželio 11 d. gimė sūnus Saulius.

Nuo 1945 m. rudens Panevėžio miesto pradžios mokyklos vedėjo pareigas derino su darbu Panevėžio mokytojų seminarijoje.

1949 m. rugsėjo 1 d. atleistas iš Panevėžio miesto pradinės mokyklos Nr. 1 vedėjo pareigų.

1949 m. rugsėjo 1 d. – 1952 m. rugpjūčio 30 d. dirbo Panevėžio mokytojų seminarijoje, kur vadovavo pedagoginei praktikai, dėstė lietuvių kalbos dėstymo metodiką, lietuvių kalbą; vienerius metus – dailyraštį ir dailyraščio dėstymo metodiką.

1952 m. rugsėjo 1 d. Šiaulių srities švietimo skyriaus vedėjo įsakymu atleistas iš pareigų kaip neturintis atitinkamo mokslo cenzo.

1952 m. rugsėjo mėn. Panevėžio švietimo skyrius įdarbino 1 mėn. Panevėžio 2-ojoje septynmetėje mokykloje.

1952 m. spalio 1 d. paskirtas Panevėžio 2-osios darbininkų jaunimo vakarinės mokyklos mokymo dalies vedėju.

1957 m. Motiejui Lukšiui suteiktas LTSR nusipelniusio mokytojo garbės vardas.

Nuo 1968 m. liepos 1 d. – pensininkas.

1969 m. Švietimo ministerijos skelbtame elementoriaus konkurse M. Lukšio „Elementorius“ pažymėtas trečiąja premija, tačiau neišleistas.

1969 m. mirė žmona Petronėlė Kasputytė-Lukšienė. Palaidota Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

1990 m. išleistas romanas „Dvaro pagairėje“.

1993 m. atstatyta Motiejaus Lukšio narystė Lietuvos rašytojų sąjungoje.

1996 m. gegužės 21 d. Motiejus Lukšys mirė Vilniuje. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

1998 m. išleistas romanas „Naujakuriai“.

2003 m. išleista pasaka „Voverėlė Rudapūkė“.

2006 m. išleistas romanas „Duobėti vieškeliai“.

2008 m. išleisti atsiminimai „Pirmoji kelionė į Svajonių pilį: iš atsiminimų“.

Mano gyvenimo kelias

Aš, Motiejus Lukšys, esu gimęs 1907 m. vasario 22 d. Lankeliškių dvaro kumetyne (Vilkaviškio apskrityje, dabar – Vilkaviškio rajonas, Barknistų apylinkė, buvęs Lankeliškių dvaras, rodos, Kuosių kaimas). Mano tėvai – Motiejus Lukšys ir Agnieška Nockūnaitė. Tėvas gimęs Pūstapėdžių kaime (Vilkaviškio parapija), jo tėvai – mano seneliai – buvo ūkininkai. Tėvui anksti mirus, motina greitai ūkį iššvaistė ir mirė beelgetaudama, o sūnus išėjo į dvarą bernauti. Mano motina gimusi Mockabūdžių kaime (Keturvalakių parapija) stambaus ūkininko kampininko grytelėje. Ji (pagal ano meto papročius) perėjo visas samdinės darbo „kategorijas“ – piemenės, pusmergės, mergos. Betarnaudama pas ūkininką penkioliktuosius metus, ištekėjo už dvaro kumečio – našlio, turinčio tris vaikus: Uršulę, Oną ir Jurgį.

Mano tėvai, kaip dvaro kumečiai, geresnio duonos kąsnio ieškodami, yra kumečiavę Lankeliškių, Klampučių, Raudonės, Vailiškių ir Pocviečio dvaruose.

Pirmasis pasaulinis karas užgriuvo juos gyvenant Vailiškių dvare (Vilkaviškio apskritis, Žaliosios valsčius). Dabar to dvaro ir pamatų žymės nebėra – šviečia platūs Rumokų eksperimentinio ūkio laukai. Bėgdami nuo fronto, tėvai apsigyveno Pocviečio dvare (Vilkaviškio apskritis, Žaliosios valsčius). Ten prasidėjo naujas mano gyvenimas.

1918 metų rudenį, jau būdamas vienuolikos metų, pradėjau lankyti Žaliosios pradinės mokyklos pirmąjį skyrių. Tėvai džiaugėsi, kad bent vienas vaikas (aštuntasis, jauniausias) bus mokytas – išmoks ne tik skaityti, bet ir rašyti. Šeimoje visi mokėjo skaityti, bet nė vienas nepažino rašto. Aš, seserų pamokytas, išmokau skaityti iš maldaknygės. Tekdavo pavartyti ir tėvo mėgiamą skaityti „Šaltinį“, ir „Ūkininko kalendorių“, seserų „Sapnininką“, kažkokią iliustruotą religinio turinio knygą. Baigus pirmąjį skyrių, mokytojas perkėlė mane į trečiąjį skyrių.

Gyvenant Vailiškių dvare, tėvas buvo kerdžius, ganė pono karves – vadinamą „paktą“. Darbo visiems dvare užteko, tad nė vienai seseriai nereikėjo duonos ieškotis kitur. Vyresnysis brolis Jurgis ir sesuo Ona (aš dar nebuvau gimęs) išvažiavo į Ameriką. Brolis Jonas (už mane porą metų vyresnis) mirė jaunas. Kitos seserys – Marijona, Magdalena ir Petronėlė – kartu gyveno su tėvais: buvo geros giesmininkės, dainininkės ir šokėjos, tad ir aš, jaunas būdamas, pamėgau ir giesmę, ir dainą, ir šokį.

1921 metų pavasarį baigiau ketvirtąjį skyrių. Mokytojo Vinco Zalakausko patariami, tėvai ryžosi mane, kumečio vaiką, leisti į gimnaziją. Mokytojo paruoštas, rugpjūčio mėnesį išlaikiau stojamuosius egzaminus į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos antrąją klasę.

1924 metais, baigęs keturias gimnazijos klases, įstojau į Naumiesčio (dabar – Kudirkos Naumiestis) pedagoginių kursų pirmąjį kursą.

1926 metais baigiau antrąjį kursą, gaudamas pradinės mokyklos mokytojo pažymėjimą. Vienerius metus buvau „bedarbis“, nes negavau mokytojo vietos – tada buvęs Lietuvos mokytojų „perteklius“. Nenorėdamas veltui laiko leisti, įsteigiau dvare (tada gyvenome Pocvietyje) vakarinius kursus, kuriuos noriai lankė dvaro jaunimas.

1927 m. spalio 25 d. buvau laikinai paskirtas Totorkalnio (Biržų apskritis, Nemunėlio-Radviliškio valsčius) pradinės mokyklos mokytoju.

1928 m. rugsėjo 1 d. persikėliau į Klingių-Palaimos pradinę mokyklą vedėju (Biržų apskritis, Vabalninko valsčius). Mokyklai buvo naujai suremontuotas Benediktavos-Palaimos dvaro kumetynas.

1936 m. spalio 1 d. buvau perkeltas į Panevėžio miesto pirmąją pradinę mokyklą mokytoju. Už šį perkėlimą aš esu labai dėkingas tuometiniam Švietimo ministrui K. Šakeniui.

1941 metų rudenį paskirtas pirmosios pradinės mokyklos vedėju. Netrukus buvau paskirtas Panevėžio miesto pradinių mokyklų inspektoriumi. Po poros mėnesių savo noru grįžau į pirmąją pradinę mokyklą vedėju.

1945 metų rudenį, būdamas pirmosios pradinės mokyklos vedėju, pradėjau dirbti ir Mokytojų seminarijoje. Tam darbui aš jokio specialaus pasiruošimo neturėjau. Ir galvoti apie tokį darbą buvo nedrąsu. Kaip toje pasakoje: nemoku nei skaityti, nei rašyti – karaliumi nori mane padaryti! Bet atėjęs manęs kviesti Dominykas Urbas, seminarijos dėstytojas, girdėdamas mano atsikalbinėjimą, trenkė kumščiu į stalą: „Aš neisiu, tu neisi, tai kas (ir pridėjo stiprų žodelį) dirbs?“ Ir nuėjau. Pats mokiausi ir kitus mokiau. Ir dabar nesigailiu nuėjęs.

1949 m. rugsėjo 1 d. mane iš pirmosios pradinės mokyklos vedėjo pareigų atleido ir perkėlė į Mokytojų seminariją, kur vadovavau pedagoginei praktikai, dėsčiau lietuvių kalbos dėstymo metodiką, lietuvių kalbą ir vienerius metus – dailyraštį ir dailyraščio dėstymo metodiką.

1952 m. rugpjūčio 30 d. gavau (net neįspėtas) Šiaulių srities Švietimo skyriaus vedėjo įsakymą, kad nuo rugsėjo 1 d. iš Mokytojų seminarijos atleidžiamas kaip neturįs atitinkamo mokslo cenzo. Kadangi jau visose mokyklose kadrai buvo sutvarkyti – laisvų vietų nebebuvo, tad aš vėl atsidūriau „bedarbių“ eilėse. Tas laikas, kol laukiau nežinodamas, kada ir kur atsiras laisva vieta, mane labai jaudino. Tos savaitės ir dabar negaliu pamiršti. Suformavus antroje vidurinėje mokykloje naują pirmąją klasę, jos mokytoju paskyrė mane.

1952 m. spalio 1 d. Švietimo skyrius atleido mane iš antrosios vidurinės mokyklos mokytojo pareigų ir paskyrė antrosios darbininkų jaunimo vakarinės mokyklos mokymo dalies vedėju.

1968 m. liepos 1 d., varstęs keturiasdešimt vienerius metus įvairių klasių duris, išėjau į pensiją.

Mokytojo žinioms papildyti esu išklausęs įvairius kursus, skirtus pradinių mokyklų mokytojams: sodininkystės ir daržininkystės (1928 m. Prienuose), pedagoginių darbelių (1929 m. Telšiuose), karinio parengimo (1931 m. Kaune), sporto (1936 m. Palangoje), žurnalistikos kursus mokytojams (1933 m. Kaune).

1932 metais pradėjau laikyti prie Švietimo ministerijos egzaminus už mokytojų seminarijos keturis kursus. Egzaminų laikyti nebaigiau – liko tik vokiečių neišlaikytas egzaminas. 1939 metais atsikėlus Pedagoginiam institutui į Panevėžį, vieną semestrą esu klausęs lietuvių kalbos ir literatūros paskaitų. Pedagoginiam institutui išsikėlus į Vilnių, studijos nutrūko.

1944 metų vasarą abiturientams skirtuose pedagoginiuose kursuose (įsteigėjas ir vedėjas P. Būtėnas), dėsčiau lietuvių kalbos dėstymo metodiką. Pokario metais keletą vasarų pradinių mokyklų mokytojų kvalifikacijai kelti kursuose dėsčiau lietuvių kalbos dėstymo metodiką.

Nuo pat vaikystės mėgau skaityti knygas, ypač grožinę literatūrą. Būdamas antroje klasėje, pradėjau ir pats šį tą rašinėti. Žinoma, ką gi kita – eilėraščius.

Mano mokymosi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje metu ten buvo gana gyvas moksleivių gyvenimas. Ypač aktyvūs buvo ateitininkai. Jie leido du šapirografuotus laikraštėlius: žemesniųjų klasių – „Jaunųjų kanklės“, vyresniųjų klasių – „Žiedai“. „Jaunųjų kanklėse“ buvo išspausdinti ir mano pirmieji eilėraščiai, pasirašyti Vargo sūnaus slapyvardžiu. Retkarčiais gimnazijoje pasirodydavęs „Žodis“. Ėjo kalbos, kad „Žodį“ leidžia aušrininkai. Tuo laiku gimnazijos laikraštėliuose savo kūrybą spausdino moksleiviai – būsimieji rašytojai: Salomėja Nėris, Antanas Vaičiulaitis, Petras Karuža, Kazys Matjošaitis (jaunas nusižudęs), P. Orintaitė ir kiti. Besimokant Kudirkos Naumiestyje, pedagoginių kursų ateitininkai leido šapirografuotą iliustruotą laikraštėlį „Pumpurėlis“, kuriame buvo išspausdinta ir mano keletas eilėraščių, pasirašytų Motiejaus slapyvardžiu. Respublikinėje spaudoje pirmasis mano vaizdelis „Lažybos“, pasirašytas Motiejaus slapyvardžiu, buvo išspausdintas 1927 m. „Lietuvoje“. Vėliau spausdinti apsakymai „Ateityje“, „Ryte“ ir kitur.

Dirbdamas pradinėje mokykloje, arčiau pažinau vaikus ir nukrypau į jų pasaulio pasaulio vaizdavimą. Parinkęs keletą apsakymų, sudariau „Aukso trupinius“, kuriuos išleido „Spaudos fondas“ (1935 m.), o „Gailestingąją sesutę“ (1937 m.) ir „Saulėtą dieną“ išleido „Sakalas“ (1938 m.).

1938 m. tapau Lietuvos Rašytojų Draugijos nariu. 1938 m. Švietimo ministerijos skelbtame dramos konkurse mano pasaka –drama „Žalčių karalienė“ buvo premijuota pirmąja premija ir išleista 1940 m.

„Sakalas“ buvo sutikęs išleisti naują atsakymėlių rinkinį vaikams – „Dagiliukai“. 1940 m. nacionalizavus „Sakalo“ bendrovę, „Dagiliukai“ buvo grąžinti iš naujo peržiūrėti kai kurių atsakymėlių turinį. Netrukus prasidėjo karas – taip ir neteko „Dagiliukų“ turinio kitaip suredaguoti.

Po karo užgriuvo kiti rūpesčiai. Visos mano knygos buvo išimtos iš bibliotekų – aš ir atitrūkau nuo literatūrinio gyvenimo.

1957 m. man suteiktas LTSR nusipelniusio mokytojo garbės vardas: Turiu medalių, Garbės ir Padėkos raštų.

1969 m. Švietimo ministerijos skelbtame elementoriaus konkurse mano „Elementorius“ pažymėtas trečiąja premija.

1935 m. vedžiau Petronėlę Kasputytę – taip pat mokytoją. 1936 metais ir ji atsikėlė gyventi į Panevėžį. Nuo tų metų be jokios pertraukos gyvenu Panevėžyje. Tėvai seniai mirę: motina – 1925-aisiais, tėvas – 1941-aisiais metais. Mirę ir abu broliai, ir visos penkios seserys. Tėvas buvo tris kartus vedęs. Su trečiąja žmona vaikų neturėjo. 1969-aisiais mirė mano žmona.

Duktė Nijolė-Rita gyvena Vilniuje, Universitete dėsto prancūzų kalbą. Sūnus Saulius-Jonas irgi Vilniuje. Baigė Rygos Aviacijos institutą, dirba Automatinių įrenginių valdyboje inžinieriumi.

Nesveikata per daug dar nesiskundžiu. Priklausau LSD Panevėžio gėlininkystės skyriui, auginu gėles. Turiu nemažą žemės sklypą, tad per vasarą tenka gerokai padirbėti ir su kastuvu, ir su kauptuku, ir su dalgiu.

Dar po valandą kitą pasėdžiu ir prie rašomojo stalo.

1986 m. balandis

P.S.

Dabar, perskaičiuos „Mano gyvenimo kelią“, atrodo, kad reikėtų šį tą papildyti.

Mokydamasis gimnazijoje ir mokytojų kursuose, buvau aktyvus ateitininkų organizacijos narys.

Pirmuosius aštuonerius pedagoginio darbo metus praleidau dirbdamas Palaimos pradžios mokykloje (Biržų apskritis, Vabalninko valsčius).

Ten prabėgo mano jaunystės patys gražiausi metai.

1928 m. sutikau Petronėlę Kasputytę, Vabalninko pradžios mokyklos mokytoją. 1935 m. išleidau pirmąją savo knygą „Aukso trupiniai“. Periodinėje spaudoje pradėjau spausdinti apsakymus. Aktyviai dalyvavau visuomeninėje veikloje: buvau Vabalninko šaulių būrio valdybos pirmininkas, Vilniui vaduoti sąjungos skyriaus valdybos sekretorius, skaičiau įvairiais klausimais paskaitas, miestelio jaunimo saviveikloje buvau artistas.

Dažnai prisimenu anas dienas ir draugus, su kuriais teko dirbti visuomeninį darbą, dainuoti ir šokti. Deja, tik keli jų tebėra gyvi. Ne vienas jų 1940 metais buvo ištremtas į Sibirą. Ačiū Dievui, kad 1936-aisiais metais išsikėliau iš Palaimos. Su pagarba ir dėkingumu prisimenu inžinierių K. Šakenį, tuometinį švietimo ministrą, kad perkėlė mane į Panevėžio miesto pirmąją pradžios mokyklą.

1940 metais Panevėžyje buvau eilinis mokytojas. Mažai kas žinojo, kad esu Rašytojų draugijos narys. Kai mano knygas išėmė iš bibliotekų, supratau, kad reikia tylėti. Kaip rašytojas, nutilau ilgiems metams.

Nors ir baimindamasis, bet per tuos penkiasdešimt tylos metų šį tą parašiau. Rašiau tai, kas man patiko, ką turėjau parašyti.

Prasidėjus Tarybų Sąjungoje „perestroikai“, mano romano „Srovės ir balos“ du tomai – „Dvaro pagairėje“ ir „Naujakuriai“ pasiekė „Vagą“. 1990 metais „Vaga“ išleido „Dvaro pagairėje“. Žada išleisti ir „Naujakurius“.

Parašytas ir trečiasis tomas – „Duobėti vieškeliai“. Bet šis dar tebeguli ant mano rašomojo stalo.

„Vyturys“ ketina išleisti atsakymėlių rinktinę iš prieš karą išleistų knygų „Aukso trupiniai“ ir „Saulėtą dieną“. Be to, „Vyturiui“ yra įteikta mažajam skaitytojui apysakaitė „Voverėlė Rudapūkė“.

Jei sveikata leis, norėčiau paruošti spaudai atsakymėlių rinkinį vaikams „Dagiliukai“, kurį prieš karą norėjo išleisti „Sakalas“, bet nebesuspėjo, apsakymų rinkinį, nebaigtus kūrinius – baigti, o neparašytus – parašyti.

1991 m. vasaris                                                                                       Motiejus Lukšys

Lukšys, Motiejus. Mano gyvenimo kelias // Motiejus Lukšys – beletristas ir pedagogas. Panevėžys, 1994, p. 5-9.