„Mano tėvai – Motiejus Lukšys ir Agnieška Nockūnaitė. Tėvas gimęs Pūstapėdžių kaime (Vilkaviškio parapija), jo tėvai – mano seneliai – buvo ūkininkai. Tėvui anksti mirus, motina greitai ūkį iššvaistė ir mirė beelgetaudama, o sūnus išėjo į dvarą bernauti. Mano motina gimusi Mockabūdžių kaime (Keturvalakių parapija) stambaus ūkininko kampininko grytelėje. Ji (pagal ano meto papročius) perėjo visas samdinės darbo „kategorijas“ – piemenės, pusmergės, mergos. Betarnaudama pas ūkininką penkioliktuosius metus, ištekėjo už dvaro kumečio – našlio, turinčio tris vaikus: Uršulę, Oną ir Jurgį.

Mano tėvai, kaip dvaro kumečiai, geresnio duonos kąsnio ieškodami, yra kumečiavę Lankeliškių, Klampučių, Raudonės, Vailiškių ir Pocviečio dvaruose.

Pirmasis pasaulinis karas užgriuvo juos gyvenant Vailiškių dvare (Vilkaviškio apskritis, Žaliosios valsčius). Dabar to dvaro ir pamatų žymės nebėra – šviečia platūs Rumokų eksperimentinio ūkio laukai. Bėgdami nuo fronto, tėvai apsigyveno Pocviečio dvare (Vilkaviškio apskritis, Žaliosios valsčius). Ten prasidėjo naujas mano gyvenimas. <…> Gyvenant Vailiškių dvare, tėvas buvo kerdžius, ganė pono karves – vadinamą „paktą“. Darbo visiems dvare užteko, tad nė vienai seseriai nereikėjo duonos ieškotis kitur. Vyresnysis brolis Jurgis ir sesuo Ona (aš dar nebuvau gimęs) išvažiavo į Ameriką. Brolis Jonas (už mane porą metų vyresnis) mirė jaunas. Kitos seserys – Marijona, Magdalena ir Petronėlė – kartu gyveno su tėvais: buvo geros giesmininkės, dainininkės ir šokėjos, tad ir aš, jaunas būdamas, pamėgau ir giesmę, ir dainą, ir šokį.“

„Aš jaučiu: jau artinasi ta valanda, kada abu pažvelgsime į vieną vieškelį, kada išeisime abu pasaulin ieškoti pavasario, kurio pirmoji šilima jau mano (mūsų) širdyse pirmuosius žiedus išsprogdino. Laukiu. Laukiu Tavęs ir tos dienos. <…> Mylėdamas Tave, pas Tave ateinu. Su tuo jausmu tiktai ir šiandien drįstu pasakyti, kad artinasi valanda, kada naujan gyveniman su saulėtu žvilgsniu išeisime kartu. <…> Laukiu. Tavęs ilgėdamasis einu naujo gyvenimo prieangin. <…> Tavosios meilės gaivinamas, aš einu į pasaulį mylėt ir gyventi.“

„Džiaugiuosi, kad gimiau darnioje šeimoje. Vaikystėje patirtas saugumo jausmas tapo atrama visam gyvenimui ir teikė pojūtį, kad gyvenimo iššūkiai yra atlaikomi. Tėtė buvo stabilumo garantas. Materialiais reikalais rūpinosi kartu su Mama, psichologinis klimatas rėmėsi Jo nuosaikumu, pusiausvyra, pareigos ir atsakomybės formuojamos gyvenimo tėkmės ritmingumu. <…> Švietimas ir mokslas – tai idealai, kuriems tarnavo ne tik mano Tėvai, bet ir visa to meto mokytojų karta, dirbusi ir „kaimo liktarnomis“, ir gimnazijų švyturiais; džiaugiuosi, kad ir aš brendau tų idealų šviesoje, nors sparčiai keitėsi ir idealai, ir visuomenė.“