1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės aktą, Lietuvos politinė padėtis iš esmės nepakito. Visa okupuoto krašto valdžia ir toliau liko vokiečių rankose.

Bolševikų organizacinė ir agitacinė veikla Panevėžyje prasidėjo 1918 m. liepos mėnesį, kai į miestą atvyko profesionalus revoliucionierius, Lietuvos bolševikų organizacijos RKP (b) narys Kazys Klorys. Rusijos bolševikų įpareigotas, K. Klorys pradėjo organizuoti pogrindinę bolševikų grupę Panevėžyje ir jo apylinkėse. Netrukus mieste pasirodė ir kitas RKP (b) emisaras Andrius Brazdžionis. Panevėžio bolševikai sutarė kovoti prieš Lietuvos Tarybos politiką, karinę vokiečių administraciją ir ruošti sąlygas sąjungai su Sovietų Rusija. Kad agitacinis darbas būtų produktyvesnis, A. Brazdžionis ir K. Klorys įregistravo fiktyvią Kultūros draugiją, ėmė organizuoti profsąjungas Panevėžio miesto įmonėse.

1918 m. lapkričio 27 d. į pirmą neoficialų miesto valdybos posėdį susirinko apie 25 buvusios miesto Dūmos ir valdybos nariai. Miesto burmistro pareigos patikėtos gydytojui Aleksandrui Vitartui, pavaduotoju išrinktas inžinierius Vladas Kličmanas. Oficialioji vokiečių valdžia palaipsniui įgaliojimus perleido A. Vitarto administracijai. Lapkričio pabaigoje taip pat vyko rinkimai į Panevėžio apskrities komitetą, kuris rūpinosi viešąja tvarka apskrityje ir mėgino kovoti su vokiečių karine savivale. Į komitetą buvo išrinkti ūkininkai J. Čerkesas, S. Balčas, P. Liubinas, Stanikūnas, Narvidas, Michnevičius.

Teisėtų ir gyventojų rinktų savivaldos institucijų plėtotę bei atkūriamąjį darbą sutrikdė vietiniai bolševikai ir jiems į pagalbą atėjusi Raudonoji armija.

Gruodžio 23 d. Panevėžyje bolševikai surengė rinkimus į Panevėžio darbininkų deputatų sovietą. Prezidiumo pirmininku tapo Ig. Olševskis, jo pavaduotoju – K. Klorys, sekretoriumi – F. Valiukas, o eiliniais nariais – J. Gerševskis ir A. Brazdžionis.

1919 m. sausio 7 d. Pskovo divizijos 41-ojo šaulių pulko žvalgybos daliniai pasiekė Panevėžio prieigas. Sausio 9–10 d. mieste įsitvirtino nauja, kitos idelogijos ir orientacijos karinė administracija, kurios „internacionalią liaudišką politiką“ miestelėnai pajuto žymiai skaudžiau nei vokiečių okupacinę tvarką.

Panevėžio okupacijos pradžioje santykiai tarp Darbininkų deputatų sovieto ir į miestą atvykusių raudonarmiečių įgulos vado Bokariovo buvo geri. Vietiniai ir atvykusieji kūrė sovietų valdžią ir Rusijos pavyzdžiu įgyvendino komunistines reformas. Panevėžiečiai buvo raginami paklusti tik Panevėžio darbininkų deputatų sovieto ir miesto komendanto įsakymams, plėšti turtingų savininkų turtą, nepasiduoti „buržujų provokacijoms“ ir viskuo remti Raudonąją armiją.

Miestui ir apskričiai administruoti buvo sukurta Komisarų taryba (Revkomas) iš dešimties liaudies komisarų. Revkomas ir Darbininkų deputatų sovietas jokių savivaldos teisių neturėjo, o pakluso Vinco Kapsuko vadovaujamai Lietuvos laikinajai revoliucinei darbininkų ir valstiečių vyriausybei.

Miesto naujajai valdžiai rimčiausios problemos buvo pinigų ir maisto produktų stygius. Bent kiek turtingesni Panevėžio gyventojai turėjo sumokėti 200 000 rublių vienkartinę kontribuciją. Jau pirmą okupacijos savaitę buvo suimtas miesto burmistras A. Vitartas, advokatas T. Liudkevičius, J. Balčikonis. Po trijų savaičių kalėjimo, pašlijus sveikatai, bolševikai paleido A. Vitartą, bet šis po kankinimų nebeatsigavo ir mirė. Panevėžio savitarpio pagalbos draugijos valdybos pirmininką K. Bistramą bolševikai sušaudė jo paties dvare Upytėje. Revkomui pavyko surinkti 200 00 rublių kontribuciją. Ją sumokėjo žydų prekybininkai. Po šios vienkartinės kontribucijos paskelbimo niekas iš miesto verslininkų nebedrįso viešai užsiimti verslu, nes bet koks ūkinis aktyvumas grėsė naujomis kontribucijomis.

Panevėžio revkomui daug rūpesčių kėlė kariuomenės aprūpinimas maisto produktais ir kitomis karui būtinomis reikmėmis. 1919 m. sausio 13 d. Maisto produktų liaudies komisaras K. Klorys paskelbė įsakymą apskrities ūkininkams gabenti maisto produktus į Kranto gatvėje įkurtą supirkimo punktą. Už atvežtas prekes mokėjo įvairiausiais kaimyninių valstybių pinigais simbolinėmis kainomis.

1919 m. žiemą pinigų rinkoje tvyrojo visiška sumaištis. Gyventojai atsiskaitinėjo caro ir Dūmos rubliais, Vokietijos ir Lenkijos pinigais. Panevėžio darbininkų deputatų sovietas nutarė išleisti savo piniginius ženklus. Jie buvo labai nekokybiški, atspausdinti ant laikraštinio popieriaus lapelių ir labiau panašėjo į pašto ženklus. Panevėžio rubliai vėliau pateko į Lietuvos rekordų knygą.

Panevėžyje visiškai sustojo bet kokia gamyba. Vilniaus nurodymu revkomas nusavino dar veikusias ir karo nusiaubtas įmones, o jas savo kontrolėn perėmė darbininkų komitetai ir profesinės sąjungos. Bolševikai įvedė 8 val. darbo dieną, nustatė fiksuotą darbo užmokesčio minimumą, be Darbo komisariato ir profesinių sąjungų sutikimo uždraudė dirbančiųjų atleidimą ir priėmimą. 1919 m. sausio–vasario mėn. Revkomas nemokamai mėgino dalinti miltus miesto varguomenei, įmonių darbininkams – pigią duoną, bet greitai ši labdara nutrūko. Gydytojas Vladas Kuzma parengė projektą dėl darbininkų nemokamo gydymo. Bolševikų įgyvendinama socialinė programa buvo labai brangi – reikėjo gausaus prievartos aparato ir solidžių finansų.

Prekių deficitas ir įvairiausi nepritekliai paaštrino ir taip įtemptus santykius tarp Darbininkų deputatų sovieto ir Raudonosios armijos įgulos vadovybės. Sausį Panevėžyje buvo suformuotas Raudonasis batalionas, vėliau pavadintas 2-uoju Lietuvos atsargos batalionu. Batalionui vadovavo V. Mickevičius. Į jį stojo buvę „miško broliai“, miesto bundininkai, vokiečių kariuomenės dezertyrai, bedarbiai ir asmenys su kriminaline praeitimi. Jie pradėjo nesankcionuotas rekvizicijas, plėšikavo, terirozavo gyventojus.

Bolševikmečiu nemažai permainų įvyko miesto mokymo įstaigose. 1919 m. sausio 21 d. Švietimo komisariatas suvalstybino Panevėžio gimnaziją. Gimnazijos direktoriumi vietoje Juozo Balčikonio paskirtas Jonas Baronas. Revkomas, uždrausdamas tikybos dėstymą, atskyrė mokyklą nuo bažnyčios. Dalykinį mokymą pakeitė marksistinio turinio paskaitos, revoliucinių dainų mokymasis ir kitos bolševikinės akcijos. Mokyklose sunaikinta tautinė ir religinė simbolika.

Tačiau bolševikai netrukdė miesto tikinčiųjų bendruomenei įrengti antrą katalikų bažnyčią Panevėžyje. 1919 m. sausį prasidėjo vokiečių suniokotos cerkvės Vytauto aikštėje (dab. Nepriklausomybės a.) pertvarkymo darbai. 1919 m. kovo 4 d. bažnyčia pašventinta. Antrosios katalikų bažnyčios pašventinimas bolševikmečiu tapo įsimintinu įvykiu visiems panevėžiečiams.

Kovo pabaigoje raudonarmiečiai pradėjo trauktis iš Panevėžio. Tai vyko labai neorganizuotai. Jie neklausė savo vadų, plėšė gyventojus, geležinkelio stotyje paliko daug ginklų, įsiveldavo į brolžudiškas kautynes. Bolševikai ypač persekiojo tas šeimas, kurių vyrai įstojo į Jono Variakojo karinį dalinį. V. Kapsuko Vyriausybė skyrė 50 000 rublių premiją už J. Variakojo gyvybę. Kraštutinės ir drastinės raudonarmiečių bei bolševikų priemonės bylojo apie sovietų valdžios Lietuvoje pabaigą.

1919 m. balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje Panevėžio revkomas aktyvesnės veiklos neberodė. Raudonarmiečiai kontroliavo tik dalį apskrities. Fronto linija visiškai priartėjo prie miesto, todėl kariuomenės ir milicijos aprūpinimas maistu visiškai sutriko. Be lėšų Panevėžio bolševikų veikla tapo pasyvi, dalis traukėsi, dezertyravo.

Jėgų pusiausvyra Panevėžyje ir Lietuvoje keitėsi bolševikų nenaudai. 1919 m. gegužės 1 d. Darbininkų deputatų sovietas surengė paskutinę viešą akciją mieste. Prie partijos būstinės Respublikos g. 3 įvyko negausus mitingas, Ramygalos gatvės kapinėse pagerbti žuvusieji. Gegužės 19 d. po kovų tarp Panevėžio rinktinės ir raudonarmiečių Panevėžys buvo išvaduotas ir bolševikai paliko miestą.

Per bolševikmetį galutinai sužlugdytas miesto ūkis ir nuskurdinti gyventojai. Vien per keturis mėnesius bolševikai ir raudonarmiečiai sušaudė arba išvežė į Daugpilį daugiau kaip 200 panevėžiečių. Žymesnius Panevėžio bolševikus ištiko labai skirtingi likimai. Tie, kurių 1919 m. vasarą nesušaudė žygiuojančios Lietuvos kariuomenės kareiviai ir kurie liko Lietuvoje, vėliau susitvarkė gyvenimą. Revoliucionieriai, išvykę arba išsiųsti į Sovietų Rusiją, žuvo Pilietinio karo frontuose arba buvo represuoti J. Stalino režimo kaip liaudies priešai.

Šaltinis: Bolševikmetis / Kęstutis Gudas // Panevėžys kovų už Lietuvos nepriklausomybę laikotarpiu. 1918–1920 m. Panevėžys, 1997, p. 38–54.