Ketvirtasis pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkas – vienas iš pulkų, kurie buvo įkurti sunkiausiu šaliai laikotarpiu, pirmosiomis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės dienomis.

Pulko kūrimosi istorijoje išskirtini šie laikotarpiai: Panevėžio srities apsaugos būrys (1918 12 29 – 1919 03 22), Panevėžio atskirasis batalionas (1919 03 22 – 1919 06 20), Panevėžio batalionas (1919 06 20 – 1919 11 01), Ketvirtasis pėstininkų pulkas (1919 11 01 – 1919 12 29) ir Ketvirtasis pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkas (1919 12 29 – 1940 06 15).

Lietuvos Vyriausybei 1918 m. pabaigoje pradėjus kurti karinius dalinius didesniuose Lietuvos miestuose, 1918 m. gruodžio 29 d. karininkas Jonas Variakojis paskirtas Panevėžio srities apsaugos viršininku. Panevėžio srities apsaugos būrys Panevėžyje pradėtas formuoti labai nepalankiomis sąlygomis, prie miesto artėjant Raudonajai armijai ir jame jau veikiant bolševikų valdžios struktūroms. Naktį iš sausio 6 į 7 d., į miestą veržiantis raudonarmiečiams, būrio užuomazgos iš jo pasitraukė Kėdainių link. Būrys, kol atvyko į Kėdainius, gerokai išaugo ir kartu su Kėdainių apsaugos būriu sėkmingai pasipriešino Kauno kryptimi besiveržiantiems raudonarmiečiams. Už kovinius nuopelnus 1919 m. kovo 22 d. įsakymu Panevėžio srities apsaugos būrys buvo performuotas į Panevėžio atskirąjį batalioną.

Batalionas dalyvavo kovose su raudonarmiečiais vaduojant Ukmergę, Pa­nevėžį, Kupiškį, kovėsi Latvijos teritorijoje, iki raudonarmiečiai buvo išstumti už Dauguvos. Spalio viduryje išsiųstas į frontą kovoti su bermontininkais. Šių kovų metu lapkričio 17 d. batalionas buvo performuotas į Ketvirtąjį pėstininkų pulką.

Po kovų su bermontininkais, pulkui beveik metus teko kautis lenkų fronte. Jo atkaklus pasipriešinimas Liucijaus Želigovskio kariuomenei ir faktinė pergalė prieš lenkus Musninkų apylinkėse prilygsta lietuvių pergalėms prie Širvintų ir Giedraičių. Pulko pasiaukojamai kovęsi kariai daug prisidėjo, kad L. Želigovskio kariuomenė pralaimėtų.

Pasibaigus kovoms su Lenkija, pulkas toliau liko fronte neutraliosios zonos tarp Lietuvos ir Lenkijos saugoti. Vieno bataliono kariai saugojo pavestą neutraliosios zonos barą. Jie nuolat buvo pasirengę kovos veiksmams, nes lenkai rengė įvairias provokacijas. Tuo metu pulkas patyrė nuostolių – buvo sužeistų ir žuvusių karių.

Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, 1920 m. gruodžio mėn. pabaigoje Ketvirtajame pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulke buvo 46 karininkai, 8 karo valdininkai, 3 gydytojai, 1 kapelionas, 9 kiti tarnautojai ir 2160 kareivių. Pulkas buvo ginkluotas 45 kulkosvaidžiais, 2052 šautuvais, 57 karabinais, 55 revolveriais, 1180 granatų, 305 800 šovinių. Jis turėjo 215 arklių, 38 telefono aparatus, 60 km telefono laidų, 2 motociklus, 60 vežimų, 2 fajetonus, 8 roges, 19 lauko virtuvių, 60 balnų, 120 porų pakinktų ir kt. kariško turto. Per nepaprastai trumpą laiką sunkiomis aplinkybėmis iš kelių žmonių būrelio išaugo stiprus, didelis žygiais pagarsėjęs pulkas.

1923 m. balandžio 25 d. I pėstininkų diviziją prie demarkacijos linijos pa­keitus IV pėstininkų divizijai, Ketvirtajam pėstininkų pulkui buvo įsakyta vykti į Panevėžį. Šis miestas tapo nuolatine jo dislokacijos vieta.

Taikos meto sąlygomis pagrindinė pulko užduotis buvo mokyti ir auklėti kareivius ir puskarininkius, rengti patikimą rezervą, galintį veikti ekstremaliomis karo sąlygomis. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas kareivių švietimui.

1926 m. gegužės 28 d. LR prezidentas Aleksandras Stulginskis apdovanojo pulką II laipsnio Vyčio Kryžiaus vėliava.

Iki 1932 m. pulkas buvo įsikūręs įvairiose Panevėžio vietose, dėl to net kilo kareivių rengimo problemų. Jie buvo pripratę prie nedidelių erdvių, o pasikeitus aplinkai, ypač manevrų metu, patirdavo tam tikrų sunkumų. Padėtis pasikeitė 1932 m., kai pulkas buvo perdislokuotas į naujas kareivines Pajuostyje, šalia Panevėžio.

Ketvirtajame dešimtmetyje pulko, kuris jau turėjo puikias gyvenimo sąlygas tiek Pajuostyje, tiek (nuo 1935 m.) Kupiškyje, vadovybė didžiulį dėmesį skyrė privalomosios karo tarnybos karių ir atsarginių, atvykusių karinių pratimų atlikti, mokymui, auklėjimui, įgūdžių tobulinimui. Pulko kariai buvo pasirengę vykdyti bet kokias iškeltas užduotis.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pulko vadovybė pademonstravo gerą pasirengimą ir, sėkmingai atlikusi mobilizaciją, performavo pulką pagal karo meto reikalavimus. Pulkas mobilizavosi labai greitai – jau po 31 valandos nuo mobilizacijos pradžios jo daliniai išvyko į naują dislokacijos rajoną. Pulko 1-asis batalionas į Vienuoliktąjį pėstininkų pulką mobilizavosi per 48 valandas.

Sovietų okupacijai pulko kariai, vykdydami vadovybės nurodymą, aktyviai nesipriešino, tačiau savo poziciją rodė įvairiomis pasyvaus pasipriešinimo formomis: garsiai reikšdami nepasitenkinimą, pažeidinėdami drausmę, bėgdami iš pulko. Tačiau tai jau nieko nebegalėjo pakeisti. Didesnių pasipriešinimo atvejų, išskyrus drausmės susilpnėjimą, dokumentuose neužfiksuota.

Pulko, kaip ir visos Lietuvos kariuomenės, istorija baigėsi jį likvidavus. Jo kariai buvo įtraukti į Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio korpuso 62-ojo pulko sudėtį.

Šiandien Ketvirtojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko istorinių tradicijų tęsėjas yra Karaliaus Mindaugo motorizuotas pėstininkų batalionas – Lietuvos ginkluotųjų pajėgų karinis dalinys, esantis Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ sudėtyje. 1991 m. birželio 6 d. Panevėžyje buvo suformuota mokomoji kuopa. Tų pačių metų gruodžio 1 d. Krašto apsaugos ministro įsakymu įkurtas Panevėžio atskirasis batalionas. 1993 m. gruodžio 10 d. batalionui suteiktas Lietuvos karaliaus Mindaugo vardas. Jo bazė yra Pajuostyje.

Šaltinis: Išvados / Gintautas Surgailis // Ketvirtasis pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkas. Vilnius, 2016, p. 244–245.