2-ojo pėstininkų pulko I bataliono puskarininkis Antanas Šukys prisimena bataliono sustojimą Pagirių kaime žygiuojant į Panevėžio frontą. Šis batalionas prie Panevėžio rinktinės prisijungė jau išlaisvinus Panevėžio miestą.

Lietuviai sutinka savo kariuomenę

[…] Pagirį pasiekėme 12.00 valandą, pamaldoms besibaigiant. […] Į miestelį įžygiavome su daina. Žmonės bėgo iš visų pusių pasitikti lietuviško „vaisko“. Batalionas trumpam sustojo miestelio aikštėje ir sustatė šautuvus į gubas. Į aikštę suvažiavo taip pat ir patrankos. Kuopos ėjo prie lauko virtuvių pasiimti pietų. Žmonių minios smalsiai žiūrėjo į lietuvišką kariuomenę, kurią pirmą kartą pamatė savo gyvenime ir dar tiek daug, dar su savo patrankomis, šautuvais, lauko virtuvėmis ir t.t.

Po pietų išžygiavome Ramygalos kryptimi. Kai tik išėjome iš Pagirių bažnytkaimio, mus nustebino papuoštas vieškelis. […]. Jis abiejose pusėse lygiais protarpiais buvo nusmaigstytas kartelėmis, ant kurių pakabinta vainikai ar gėlių puokštės. Daug kur skersai kelio pastatyti vartai, prie kurių stovėjo būriai žmonių. Žmonės pražygiuojančiam batalionui plojo, linkėjo ryžto ir sėkmės kovoje su Lietuvos priešais – komunistais. Taip organizuotai vieškelis papuoštas ir pražygiuojanti kariuomenė sutinkama buvo apie penkis kilometrus. Labai gražus, gerai organizuotas ir nepaprastai greitai atliktas darbas! Šį darbą atliko vietinės grakščiosios lietuvaitės. Kareivius labai nustebino ta jiems parodytoji patriotinė-tautinė pagarba. Matant žmonių pagarbą kovai už laisvę ir nepriklausomybę, ir kuprinė pasidarė lengvesnė, […].

Šaltinis: Lietuviai sutinka savo kariuomenę // Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos. Vilnius, 2013, p. 181.

---

Panevėžio apskrities savanorio Juozo Mikoliūno atsiminimai apie nepriklausomybės kovas, savanorių dalinių organizavimą Panevėžio krašte.

Su kelmu vietoje kulkosvaidžio

Apie 23 val. grįžo iš Kėdainių karininkas Kibirkštis. Jis pranešė, jog Kėdainiuose yra pakankamai vietos apsigyventi ir kad ten mes esame pageidautini svečiai. Nusprendėme apie 3–4 val. apleisti Ž. Kaplius ir vykti į Kėdainius. Susirengėme kelionėn: kas raitas – arklių turėjome apie 35, o rogių 8 – maišą ant arklio pasidėjęs ir virve perrišęs, kas važiuotas, – iškeliavome. Būrys teturėjo vos pora šiokių tokių balnų, ant kurių jojome aš ir karininkas Dragunevičius. Vadas su adjutantu važiavo.

Į Kėdainius nuvažiavome sausio 13 d. 7 val. su tam tikru išpūstu iškilmingumu. Turėdami būrį apie 130 žmonių, stengėmės, kad jis atrodytų ko gausingiausias. Į miestą įžygiavome ilga grandine, kas raitas, važiuotas, kas pėsčias. Neturėdami kulkosvaidžių, pasidarėme dirbtinus: įritinę porą medžių į roges, pridengėm juos brezentais. Iš šalies žiūrint atrodė, jog tai kulkosvaidžiai. Vos tik trečdalis savanorių teturėjo tinkamus šautuvus, bet būrys vis dėlto atrodė gerai ginkluotas, nes kiti buvo ginkluoti medžiokliniais šautuvais, bet kiti ir nieko neturėjo.

Drąsiai ir pakeltu ūpu per miestą žygiuodami, įvažiavome į kareivinių kiemą. Tuojau uždarėme vartus, kad smalsieji žiūrovai nematytų mūsų turto ir nežinotų tikro žmonių skaičiaus. Kieme mus pasitiko Kėdainių srities viršininkas karininkas J. Barauskas ir nurodė suirusiose kareivinėse tinkamesnius kambarius, kuriuos ir užėmėme.

Kambarių būta su išdaužytais langais, nekūrentų ir todėl labai šaltų. Tuojau prinešta šiaudų „lovoms“ pakloti ir, šiek tiek pasistiprinę šilta arbata, tuojau sugulėme miegoti. Taip toji diena ir baigėsi.

Atvykus mūsų būriui į Kėdainius, miesto ir apylinkės lie­tuviams pakilo ūpas, o bolševikų dvasia buvo nuslopinta. Mieste ir apylinkėse pasklido gandų, kad į Kėdainius yra atvykusi gerai ginkluota lietuvių kariuomenė. […]

Mes sulaikome bolševikų slinkimą

Išgirdę kulkosvaidžių ir šautuvų tratėjimą, aš su karininku Dragunevičiu puolėme į kareivines, skubiai iki vieno surinkome esamus savanorius, bėgte per miestą išbėgome Šėtos link ir, lauke išsiskleidę į retą grandinę, traukėme pirmyn Kuliupių kaimo link.

Pradėjus bolševikų artilerijai šaudyti iš Arvistavo dvaro, mūsų savanoriai, daugumas dar negirdėję artilerijos šaudymo, kiekvienam šoviniui virš galvų lekiant, gulė į sniegą. Teko gerokai juos pabarti, kol įsidrąsino.

Prisiartinę prie Kuliupių kaimo ir matydami, jog kaime bolševikų dar nėra, mes jį vėl užėmėm, bet neilgam. Pastebėjus, jog bolševikai iš kairės mišku ir iš dešinės Paabelės upeliu gausingomis jėgomis mus supa, pasitraukėme iš kaimo į lauką ir čia užėmėme pastovią poziciją griovyje, einančiame skersai Kuliupių kaimo lauko. Čia nusprendėm priešą sulaikyti. Priešas atidengė smarkią šautuvų ir trijų kulkosvaidžių ugnį. Daugelis mūsų nepratusių savanorių pradėjo nerimastauti, o bailesnieji į sniegą kastis ir nebetaikydami šaudyti. Nuo tokio bevaisio šaudymo buvo sulaikyti ir kuriam laikui, kad būtų galima susitvarkyti, šaudymas visai buvo sustabdytas.

Bolševikai be paliovos smarkiai šaudė. Mūsų grandinė, išskyrus vieną kitą nenuoramą, kuris prie komandos nesitaikė, retai šaudė. Tuo būdu norėta parodyti, jog mes ne tik nesitraukiame, bet ir nieko nebijome. Pastebėję bent mažiausią priešo slinkimą pirmyn, paleisdavome į jį keletą smarkių salvių. Dabar šaudėme jau labai taupiai, nes bijojome pritrūkti šovinių, kurių jokios atsargos neturėjome. Apie 13 val. buvo prisiprašyta stovinčių Vilainio dvare šalia Kėdainių vokiečių vienas kulkosvaidis pagalbon, bet vokiečiai, bevykdami į mūsų pozicijas, pasielgė labai neatsargiai ir pateko į bolševikų kulkosvaidžių ugnį: vienas vokietis buvo užmuštas, vienas sunkiai sužeistas, o trečias, pasislėpęs už nušautų arklių, išliko gyvas. Pamestas kulkosvaidis toje vietoje ilgai išgulėjo. Buvo daromi žygiai prie jo prišliaužti ir jį pasiimti, bet bolševikai smarkia ugnimi prie jo neprileisdavo.

Taip užimtoje pozicijoje mes išsilaikėme 6–7 valandas. Priešas į mūsų pusę išleidęs 170 patrankų šovinių, iš kurių maždaug pusė nesprogo. Kitą dieną bolševikai dvi savo patrankas nuėmė nuo pozicijos ir atitraukė nuo Šėtos į Siesikų dvarą. Vakarop, pastebėjome, kad bolševikai traukiasi Arvistavo – Apytalaukio dvarų link. Tada mes, įsidėję į roges užmuštą, sužeistą ir sušalusį vokiečių kareivius, kulkosvaidį su šoviniais ir pakinktus, patys visa tai nutempėme į Vilainių dvarą ir atsitraukėme į geležinkelio liniją. Čia, palikę pusę savanorių atskirose sargybose, kitą pusę nuvedėme į Kėdainius pavalgydinti. Pasistiprinę pakeitė pirmuosius.

Taip Panevėžio apsaugos rinktinės savanoriai ir baigė šios dienos kautynes. Tai buvo pirmasis mūsų savanorių krikštas. […]

Šaltinis: Kovos dėl Kėdainių / J. Mikoliūnas // Savanorių žygiai. Vilnius, t. 1 (1991), p. 84–101.

---

Nepriklausomybės kovų savanorio, Panevėžio berniukų gimnazijos moksleivio Povilo Babicko atsiminimai apie tarnybos pradžią Panevėžio apsaugos būryje 1919 m.

Apie tai, kad kuriama Lietuvos kariuomenė, sužinojau 1919 m. sausio 7 d., kai grįžęs po Kalėdų iš atostogų nuvykau į Panevėžio gimnaziją, kurioje tuo laiku mokiausi. Gimnazijoj mano klasės draugų tarpe buvo pakelta nuotaika: visi tik kalbėjo apie reikalą tėvynę ginti, minėjo tuos moksleivius, kurie per atostogas įstojo savanoriais į kariuomenę; ragino kitus, kad pasektų jų pavyzdžiu ir norintiems nurodinėjo į ką kreiptis, kaip išvykti, kad niekieno nesukliudyti galėtų patekti į pirmuosius mūsų krašto apsaugos būrius. Mokinių tarpe buvo vienas, kitas ir bolševikuojančių. Jie, patys netikėdami į Lietuvos nepriklausomybę, atkalbinėjo pasiryžusius stoti į Lietuvos kariuomenę savanoriais, ragino nenutraukti mokslo ir pasilikus gimnazijoj remti Lietuvoje komunistinį judėjimą. Tą pačią dieną pavakare nuvykau pas p. Andžejauską (dabar plk. ltn. Andrius), kuriam buvo pavesta verbuoti savanorius Panevėžio mieste. Jis įtraukė mane į karių savanorių sąrašą, išmokėjo kelionpinigius avansu ir nurodė, kaip turiu vykti. Iš Panevėžio išvykti sausio 9 d. anksti ryte, kad prieš švintant galėčiau pasiekti Molainių kaimą (4–5 km į pietų vakarus nuo Panevėžio). Niekam nepasakoti, kur vykstu, stengtis eiti per laukus, vengiant kelių. Atvykus į Molainius, kreiptis į ūkininką Tarušką, kur gausiu papildomų nurodymų tolimesnei kelionei.

Sausio 8 d. rengiausi kelionei: dieną išžvalgiau kuriomis gatvėmis reikės išeiti iš miesto, į kokius vietos daiktus reikės kryptį laikyti, kad nakčia, eidamas be kelio per laukus, nepaklysčiau bet patekčiau į Molainių kaimą (dieną nuo Panevėžio miesto pakraščio Molainų kaimas gana gerai matėsi). Atsisveikinau su mokytojais ir mokiniais-kolegomis. Tik direktoriui p. Balčikoniui ir klasės auklėtojui pasisakiau, kad įstojau ir išvykstu į Lietuvos kariuomenę; visiems kitiems pasakojau, kad išvažiuoju į Vokietiją į Leipcigo konservatoriją muzikos studijuoti. Tačiau visi nujautė į kokią „konservatoriją“ aš išvykstu ir mano pasakojimams mažai kas tetikėjo, nes už dvejeto savaičių kai Lietuvos šiaurės rytų daly, kur yra mano tėviškė, įsivyravo bolševikai, tai pagal vietinių komunistų nurodymus, jie areštavo mano senutę motiną ir išlaikė daugiau kaip mėnesį kalėjime už tai, kad „savo sūnų išleido pas baltagvardiečius“. […]

[…] Paabelės palivarko sargyboje belikome tik du: aš ir dar vienas savanoris. Dabar reikėjo mums savarankiškai pasimainyti; tad kiekvienas turėjome eiti vienkart sargybinio ir sargybos viršininko pareigas, po 3 valandas pamainomis budėdami vienas lauke, poste, o kitas sargybos būste. Kad ir buvau nuvargęs, bet miegas neėmė, nes buvau labai išalkęs. Kaip papusryčiavome prieš išvykdami iš Naciūnų, tai daugiau taip ir nebeteko gauti maisto. Paabelės palivarko gyventojai atsisakė mus maitinti aiškindamiesi, kad ir jie patys neturį ko valgyti. […] Tiesa, turėjau šiek tiek duonos, kuria, prieš išvykstant iš Naciūnų, patarė apsirūpinti gyvenimo patyrimo turįs buvusios mūsų užtvaros viršininkas, tačiau ir tos duonos nedaug teliko (tiek, kiek tilpo į kišenes), o be to, tą duoną, reikėjo taupyti, nes nežinojau ar ilgai dar reikės stovėti sargyboje ir ar greit gausiu įsakymą sugrįžti į Kėdainius. […]

Vakare, sutemus, nors aplink buvo ramu, bet aš buvau tiek išvargęs, išalkęs ir nusilpęs, mano nervai buvo tiek įtempti, kad stovint sargyboje pradėdavo vaidentis: įsižiūrėjęs į nakties tamsumą, toli, pilkšvame, apsnigtame lauke matydavau tamsius judančius taškus, kurie, tartum artėdami, augdavo, pasidarydavo panašūs į greitai judančius raitininkus ir prisiartinę visai nebetoli posto staiga kažkur pranykdavo. Klausydavau atsidėjęs, bet naktis buvo rami ir jokio triukšmo nesigirdėjo. […] Buvau įsitikinęs, kad nesapnuoju, nes jaučiau, kaip slegia mano pečius drabužiai, kurių jau kelias dienas iš eilės nebuvau nusivilkęs, jaučiau kaip veržia diržas su šovinynu ir prikabintu durtuvu, ir ypatingai slegia šautuvas, kurį nešiojau pasikabinęs už diržo ant peties. […]

Šaltinis: Pirmosios dienos Lietuvos kariuomenėje / Povilas Babickas // Karo archyvas, [t.] 8 (1937), p. 282–306.

---

Savanorio Kazio Kubiliaus atsiminimai apie Panevėžio apskrities būrio kautynes dėl Šėtos miestelio.

Kaip mes ėmėme Šėtą

[…] Po laimingų kautynių ties Kėdainiais Panevėžio srities apsaugos būrio vadas J. Variakojis negalėjo nurimti ir jau vasario 10 d. ryto būrys žygiavo Šėtos link. Su mumis žygiavo ir apie 40 vokiečių pėstininkų bei artilerininkų su dviem patrankom. Mūsų gautomis žiniomis Šėtoje stovėjo dvi raudonarmiečių kuopos, iš viso apie 200 žmonių, o mūsų rinktinė kariuomenė sudarė apie 80 lietuvių ir 40 vokiečių.

Mūsų rinktinė buvo paskirstyta į tris voras. Dvi iš jų su karininkais Dragunevičiu ir Mikoliūnu ėjo grandinėmis nuo Žemųjų Kaplių, o trečia, paties būrio vado vedama, turėjo užimti pušyną prie Montvidavo dvaro ir apšaudyti kelią į Ukmergę. Apie 15 val. gerai nutaikinti pirmieji mūsų artilerijos sviediniai sukėlė bolševikų tarpe nemaža panikos.

Man teko dalyvauti dešiniojoje voroje, kuri puolė pušyną nuo Montvidavo kaimo pusės. Vos tiktai įėjome į kaimą, kaip iš netolimo miškelio šiurpulingai sutratėjo bolševikų kulkosvaidis. Skubiai išsipylėme grandinėn ir, sugulę griovyje, apšaudėme priešą šautuvų ugnimi. Netrukus vokiečiai irgi atvilko kulkosvaidį, kurio linksmas tratėjimas žymiai pakėlė mūsų nuotaiką.

Paleidęs priešo pusėn kelis šūvius, aš nuėjau į netolimą ūkininko pirkią kojų persiauti, nes dėl kiauro bato buvo visiškai sušlapusios. Pirkioje radau ant grindų sugulusią visą ūkininko šeimą. Man paprašius sausų autelių, visi labai nustebo. Šeimininkė tuojau atnešė porą drobinių.

Po kelių minučių aš grįžau pas savuosius. Voros vadas įsakė visiems slinkti grioviu prie miško. Čia savanoris Antanas Sereika buvo sunkiai sužeistas ir vėliau jam buvo nupjauta koja.

Nepraėjo nė dešimts minučių, kai mes, prisiartinę prie miško ir šaukdami valio, sulindome į eglių tankumyną. Miške mūsų ir priešo šūviai susiliejo į vieną tiesiog pragarišką bildesį, šiurpią karo muziką. Mes, neatsikvėpdami, šaukdami valio ir leisdami šūvį po šūvio, vis bėgome pirmyn. Neseniai tas miškas buvo pilnas bolševikų, o dabar neužtikome jų nė vieno. Matyt, jie iš miško skubiai traukėsi, tad su dar didesne energija veržėmės priekin.

Po kelių minučių išbėgome iš miško ir pamatėme prieš save nelygų, su nuolydžiu Šėtos link, lauką. Užsnigtu lauku palaidai bėgo raudonarmiečiai. Mūsų kulipkos ėmė juos guldyti. Voros pryšakyje su granata rankoje bėgo pats voros vadas Variakojis ir šalia jo vokiečių leitenantas. […]

Šaltinis: Kaip mes ėmėme Šėtą / K. Kubilius // Savanorių žygiai. Vilnius, t. 1 (1991), p. 104–106.

---

Pulkininkas leitenantas Tomas Vidugiris apie Panevėžio bataliono pasitraukimą iš Panevėžio į Kėdainius 1919 m. balandžio pradžioje.

Auštant rusų artilerija pradėjo šaudyti į miestą. Netrukus į šiaurę nuo mūsų pa­sigirdo smarkokas šautuvų ir kulkosvaidžių šaudymas – ten kovėsi Panevėžio Bata­liono 1-ma kuopa ir Mokomoji kuopa. 2-os kuopos bare priešas nepradėjo puolimo, ir pasirodančius jo žvalgus lengvai ugnimi nuvydavome atgal. Laukėme vokiečių pažadėtos paspirties pasirodant, tačiau ji nepasirodė; nesulaukėm taipgi ir jų paža­dėtosios artilerijos paramos. Kovotojų nuotaika pradėjo smukti. Apie 10 val. paste­bėjau tirštas bolševikų grandines, puolančias iš Staniūnų dvaro Panevėžio naujųjų kapinių linkui. Mūsų šautuvų ir kulkosvaidžių ugnies jos buvo nepasiekiamos. Pa­rodžiau puolančius bolševikus karininkui Jurėnui ir paklausiau jį, kas gina miestą iš pietų pusės? „Turbūt, kad niekas“, atsakė jis. Supratome, kad gresia apsupimo pavojus. Karin. Jurėnas įsakė man skubiai vykti į Bataliono štabą ir painformuoti Bataliono vadą apie susidariusią padėtį. Bėgu Ukmergės gatve ir toliau per vadi­namąją Slobodkę, Didžiojo karo metu visiškai sudegintą. Mieste retkarčiais girdėti šūviai, ir pro mane prazvimbia kulkos – tai bolševikų penktosios kolonos šūviai. Jie šaudė mums į nugarą. Bataliono vadą karininką Variakojį radau turgavietėje ir pranešiau jam apie susidariusią padėtį. Jis pasakė man, kad 1-ji ir Mokomoji kuopos neatlaikė bolševikų puolimo ir traukiasi ir kad 2-ai kuopai jau pasiųstas įsakymas taipgi trauktis. Man gi jis įsakė surinkti čia pat keletą ginkluotų vyrų ir sulaikyti bolševikus Ramygalos gatvėje, ir tuo būdu pridengti 2-os kuopos pasitrau­kimą. Surinkau gal dešimtį vyrukų, daugiausia Panevėžio gimnazijos mokinių. Bolševikai jau įsiveržė į pietinį Ramygalos gatvės galą. Prisitaikę prie namų kampų, mūro tvorų ir medžių, pradėjome su jais šaudytis. Čia mus vėl pasiekia kulkos iš užpakalio. Po kurio laiko sumetu, kad 2-ji kuopa bus jau pasitraukusi. Perbėgam į Sodų gatvę ir traukiamės į Klaipėdos gatvę. Išėjus mums į Smilgių vieškelį, iš miesto pasipila į mus šūviai. Prie senosios skerdyklos krinta sunkiai sužeistas mano gimna­zijos laikų draugas S. Dangstydamiesi kelio medžiais ir grioviais, išnešėme sužeistąjį iš apšaudomo ploto ir perdavėme jį sanitarams. Ties Savitiškio dv. radome jau pa­sitraukusias ir išsirikiavusias žygiui visas tris Panevėžio bataliono kuopas. Drauge su batalionu traukėsi daug tokių žaliūkų, kaip aš. Jų buvo trigubai daugiau negu batalione buvo vyrų jam atėjus į Panevėžį. Tai buvo tam tikra paguoda ir viltis ateičiai.

Šaltinis: Bolševikų frontas / J. Variakojis // 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkas. Brooklyn (N. Y.), 1965, p. 28–29.

---

Petro Lelio – tuometinio Panevėžio berniukų gimnazijos moksleivio – atsiminimai apie Panevėžio išvadavimą 1919 m.

J. Variakojo drąsus žygis

1919 m. kovo mėn. viduryje Variakojo savanoriai, padedant vokiečiams, bolševikus gerokai apdaužė prie Pociūnėlių, ir jie taip išsigando, kad pasitraukė iš Panevėžio be pasipriešinimo.

Variakojis su dviem kuopom kareivių ir žvalgų komanda kovo 27 d. užėmė Panevėžį, bet išsilaikė jame tik 8 dienas. Naktį išgirdome linksmą žinią, kad lietuviai jau Panevėžyje. Labai įdomu buvo pamatyti, kaip tie pirmutiniai lietuvių kareiviai atrodo.

Iš ryto nuėję į turgavietės aikštę, matome – pagal komandą rikiuojasi pulkeliais, vokiškais rūbais apsirengę kareiviai, ginkluoti vokiškais šautuvais ir su geltonais lankeliais ant kepurių. Jų buvo gal apie šimtą. Žmonės, sustoję šaligatviuose, žiūrėjo į juos ir lingavo galvomis: „Kaip tie kareivėliai atlaikys Panevėžį, kad jų tiek maža tėra?” Kitą dieną matom jau ilgą eilę išsirikiavusių savanorių Puzino gatvėj prie gimnazijos. Uniformuoti kareiviai mokė juos rikiuotės.

Daug žmonių susirinko ir žiūrėjo, kaip tie prastai (savo rūbais) apsirengę kaimo berneliai mokomi „muštro”. Viena moterėlė net apsiašarojo, sakydama, „Ką tie lietuvėliai padarys?” Bet tuo metu priėjo keletas stambių ir gražiai uniformuotų kareivių, kurie padarė gerą įspūdį. Tai buvo vyresnio amžiaus gimnazistai savanoriai: Laučka, Petkevičius ir kiti. […]

Vieną rytą išgirdome smarkų šaudymą, atrodė, kad Jasnagurkoje už Nevėžio. Kulkos zvimbia aplink ir atsimuša į gimnazijos rūmus. Ten bestovint, aušrininkas Pocevičius sako: „Ar tikite, kad už valandos Panevėžyje vėl bus bolševikai?” Sakome, „netikim”, bet apsirikom. […]

Panevėžio išvadavimas

[…] Panevėžiui išvaduoti buvo sudarytas atskiras dalinys, pavadintas „Panevėžio grupe”, kuriai vadovavo kar. J. Variakojis, bet operacijų planą paruošė ir jį sėkmingai įvykdė buvęs caro armijos pulkininkas M. Katche.

Ši grupė buvo sutelkta Ramygalos-Krekenavos rajone. Gegužės 14 d. ji pradėjo Panevėžio puolimą. Grupę sudarė apie pusantro tūkstančio karių, kurie puolė Panevėžį trimis kryptimis. […]

Panevėžys buvo lietuvių užimtas, bet dar negalutinai. Gegužės 21 d. bolševikai pritraukę savo rezervus ir 6-tą latvių šaulių pulką, pradėjo smarkų puolimą iš rytų pusės, ir Panevėžio grupė po kautynių turėjo pasitraukti iš miesto.

Bet gegužės 23 d. Panevėžio grupė persitvarkiusi vėl puolė bolševikus – atsiėmė Panevėžį, užėmė Miežiškius ir Raguvą.

Joniškėlio batalijonas daug padėjo puldamas bolševikus iš šiaurės pusės. Antrą dieną po užėmimo, atvykę į miestą, radome jį tebedžiūgaujantį pergalės ženkle. Buvo sekmadienis, gatvėse daug karių vaikščiojo su gimnazistėmis, o civilių pulkai vaikštinėjo nušvitusiais veidais. Visi džaugėsi laimėta kova.

Kareiviai buvo gerai aprengti, turėjo vokišką amuniciją ir plieno šalmus. Matėsi, kad čia jau ne savanoriška improvizacija, bet reguliari karo pajėga.

Šaltinis: Laisvės kovos / Petras Lelis. Iliustr. // Lietuvos keliu. Toronto, 1973, p. 47–72.