Kovo 16-ąją Lietuvoje minima Knygnešio diena. Šią dieną kviečiame paskaityti Panevėžio krašto knygnešio Juozo Milašiūno atsiminimų apie nepaprastą knygnešių kasdienybę.

Juozo Milašiūno vardas įrašytas Knygnešių sienelėje Kaune. Jo atminimas įamžintas atminimo lentoje Panevėžyje, ant Smėlynės gatvės 97-ojo namo, kuriame gyveno.

J. Milašiūnas gimė 1852 m. Katlėrių kaime (Anykščių r.). Nuo 1885 metų, paskatintas Stanislovo Didžiulio, platino draudžiamąją lietuvišką spaudą Panevėžio, Biržų, Rokiškio ir Ukmergės apskrityse. Bendradarbiavo su Jurgiu Bieliniu, Kaziu Ūdra ir kitais knygnešiais. 1903 m. emigravo į JAV. Po lietuvių spaudos draudimo panaikinimo grįžo į Lietuvą. Po tėvo brolio Pranciškaus mirties persikėlė šeimininkauti į jam paliktą ūkį Panevėžyje. J. Milašiūnas mirė 1943 m. liepos 21 d. Panevėžyje, palaidotas Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kapinėse, šeimos kape. Kapavietę ženklina trys bevardžiai antkapiai ir antkapinis paminklas, skirtas jo dėdei – geležinis kryžius ant akmeninio postamento su kryžmoje išlietu įrašu: „Pranciszkus Milaszunas“.

Lietuvių spaudos darbuotojo, visuomenės ir karo veikėjo Petro Rusecko redaguotame leidinio „Knygnešys, 1864–1904“ antrajame tome publikuojami ir knygnešio J. Milašiūno atsiminimai, atskleidžiantys knygnešių laikus.

„Gyvendamas Panevėžy, taip pat nemažai škaplierninkams perleisdavau įvairių maldaknygių bei knygučių. Iš manęs imdavo dažniausiai škaplierninkas Tamošiūnas. Jis imdavo po nedaug knygų; kai išparduodavo, tai vėl paimdavo dažniausiai bargan.

Vieną sykį užėjo pas jį policija ir, radus knygų, klausia:

– Iš kur jas gavai?

– Pirkau iš Milašiūno, – atsako Tamošiūnas.

Po to 12 val. nakties policija atvyko daryti kratos pas mane. Prižadintas priėjau prie lango ir pamačiau, kad kieme stovi 5 vežikai. Aš supratau, koks čia reikalas. Mano daržinėje tuomet buvo paslėpti 2 maišai knygų, tarp jų „Kražių skerdynių“ apie 300 egz.; ši knygelė buvo dalinama dykai. Žmonai pasakiau, kad kaip nors, išlipus pro langą, nueitų į daržinę ir išvilktų iš ten maišus su knygomis ir juos kur nors paslėptų.

Apsirengęs išėjau įleisti nekviestųjų svečių į vidų. Tuojau apstojo mane policija ir ėmė krėsti. Iškrėtė visą namą, buvo užlipę ant aukšto – nieko nerado. Tuo tarpu žmona, pro langą nejučiomis išlipus, nubėgo į daržinę. Paėmus maišus su knygomis, nuvilko į griovį, kuris buvo netoli daržinės, ir jas ten papylė, maišus pasiėmė su savim, kad radę knygas, pagal maišus nepripažintų, kieno jos.

Padarę smulkmenišką kratą, bet nieko neradę, nors ir buvo ten, kur knygos buvo paslėptos, dar kai ko paklausinėję, visi išvažiavo.

Aš, tuojau pagriebęs maišus, bėgau sudėti knygas ir giliau paslėpti.

Matyt, kad knygas slepiant, per žmonos neatsargumą, matė kai kurie vežikai (visi jie buvo rusai). Jie, žinoma, pavažiavę, pranešė policijai, kad matę moteriškę vaikščiojant pagal griovį.

Policijai to tik ir tereikėjo. Netrukus pamačiau, kad vėl atvažiuoja. Visi kaip vienas su vežiku priešaky nuėjo prie griovio, kur buvo supiltos knygos. Suėmę mane, nuvežė į nuovadą. Tardymas, klausinėjimas. Aš neprisipažįstu.

– Gal kas, sakau, iš pykčio tas knygas supylė į mano griovį.

Policininkas, prišokęs prie manęs:

– Tamošiūnas u tebe kupil knigi, a ty vrioš (Tamošiūnas iš tavęs pirko knygas, o tu meluoji).

Tiek mane perėmė pyktis, kad nežiūrėjau, kas bus.

– Nežinot tikrai, ar aš kaltas, ar ne.

Ištardę ir nieko gero nepešę, kitą rytą paleido. Nuo to laiko policija pradėjo sekti mane. Persekiojimams kiek aprimus ir man sukaupus daugiau jėgų, vėl ėmiau gabenti knygas ir laikraščius, kurių daugel net dykai dalinau.“

Tai tik maža dalis J. Milašiūno atsiminimų. Besidominčius kviečiame pasklaidyti P. Rusecko „Knygnešys, 1864–1904“ pirmąjį ir antrąjį tomus, saugomus Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos retų knygų fonde, o daugiau informacijos apie J. Milašiūną rasite šiuose šaltiniuose (sąrašas).

Informaciją parengė
Ilona Mažylytė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius