„Žiburėlis“ – šalpos draugija, įkurta 1894 m. kovo 31 d. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Jadvygos Juškytės iniciatyva. Iki 1905 m. draugija veikė nelegaliai. Įregistruota 1906 m. gruodžio 7 d. Nuo 1903 m. „Žiburėlio“ centras buvo Vilniuje, nuo 1920 m. – Kaune. Draugija turėjo skyrius Panevėžyje, Marijampolėje, Šiauliuose, Ukmergėje, Sankt Peterburge (per Pirmąjį pasaulinį karą). Iki 1903 m. draugijai vadovavo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, 1903–1906 m. – Felicija Bortkevičienė ir Povilas Višinskis, 1906–1940 m. – Felicija Bortkevičienė. „Žiburėlio“ lėšas sudarė aukos, nario mokestis, pajamos, gautos už vaidinimus, koncertus, surengtas loterijas. Draugija daugiausia šelpė neturtingų šeimų vaikus, menininkus, rašytojus.
1919 m. lapkričio mėnesį Panevėžio gimnazijoje nutarta įkurti „Žiburėlio“ draugijos skyrių. Steigti draugiją pavesta Gabrielei Petkevičaitei-Bitei. „Žiburėlio“ plati veikla – jaunų žmonių ugdymas, šalpa buvo G. Petkevičaitės-Bitės didysis rūpestis Panevėžyje.
Nuo 1922 m. draugija ėmė vadintis „Lietuvos Žiburėlis“. 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, draugija uždaryta.
„Žiburėlio“ pradžia
(Laiškas įkūrėjos)
Mūsų vaikai – tai mūsų viltis. <…> Nebūtų verta tautos vardo ta visuomenė, kuri nesirūpintų savo priaugančiąja karta. Tą teisybę supratau seniai: dar kuomet mūsų tauta vos tepradėjo kilti iš amžius tvėrusio miego; kuomet ji, žadinama kelių drąsuolių balsu, dar tebetrynė mieguistas akis. Plačioje Lietuvoje apie inteligentus lietuvius maža tuomet tebuvo girdėti. Man pasirodė, kad atsiradus daugiau inteligentijos, ir tautos prabudimas, prisikėlimas iš mirusiųjų turėtų greitesniais žingsniais eiti. Supratus tai, kibau į darbą, kad ir mažomis išgalėmis. Maniau tik, kad jaunas žmogus, gavęs apšvietimą iš savo visuomenės, turės ir doros priedermę rūpintis ta savo visuomene.
Viena pati, nes nebuvo tuomet ir su kuo pasiteirauti, ėmiau rinkti pinigus ir leisti jaunikaičius mokslan. Pradžia, kaip visuomet, lengva nebuvo… Bet pinigų vis dėlto atsirasdavo, bent iš pradžios pasisekė vienas studentas šelpti; paskui buvo galima ir daugiau mokinių leisti…
Buvo tai didžiausias valdžios persekiojimo metas, todėl ir to meto užrašų negalėjau laikyti. <…> po šešeto ar septyneto metų tokio darbo man pasisekė surasti lietuvė [Jadvyga Juškytė], kuri suprato visą tokio darbavimos naudingumą ir panorėjo prisidėti. Nusprendėva tuomet apsiskelbti „Varpe“ kaipo draugija [„Varpas“, 1896, nr. 2]. Tokio apsiskelbimo tikslas buvo pritraukti daugiau bendradarbių. Apie tą apsiskelbimą savo laiku buvo daug mąstoma, daug kalbama. <…> Bet, kito būdo visuomenei pritraukti nesuradusi, vis dėlto apsiskelbėva. Krikštydami mūsų draugiją „Žiburėliu“, turėjova širdyje viltį, kad tas menkas, silpnomis rankomis sukurtas žiburiukas ilgainiui išsiplės didele šviesa, prie kurios ir visai tautai bus šviesiau… Sumanymo būta laimingo. Darbavomės tyliai…taip tyliai, kad nors vilkų šnervės ir užuosdavo kartais „šviežieną“, tačiau akimis nieko neišvysdavo, letenomis nesučiupdavo… Draugijos narių ir rinkliavos kas metai eidavo daugyn. Apsiskelbę kasmet spausdindavome „Varpe“ apyskaitas. <…> Pirmasai „Žiburėlio“ tikslas – sudaryti savo inteligentiją – ilgainiui buvo permainytas. Draugijai liūdnais prityrimais teko išvysti, kad ne visi jaunikaičiai, kurie daug žada, laiko savo žodį. Taigi buvo nuspręsta šelpti tik tie jaunikaičiai ir tokie talentai, kurie jau besimokydami savo darbais tėvynei atneša naudą. Be to, draugija stengiasi į jokią politikos partiją nepriderėti ir šelpti visokios pakraipos jaunuomenę: ar tai būtų kunigas, ar socialistas.
„Žiburėlio“ įkūrėja
(Iš: Petkevičaitė-Bitė, Gabrielė. „Žiburėlio“ pradžia // Lietuvos ūkininkas. 1907, nr. 8, p. 121)
Bibliotekininkė, visuomenininkė Albina Saladūnaitė rašo:
„Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – moteris, pažadėjusi savo širdį ir rankas Tarnystei. Viena iš Tarnystės formų – „Žiburėlis“. 130 metų mus skiria nuo kilniausio Gabrielės jaunystės žygio – „Žiburėlio“ įkūrimo 1894-aisiais. Tiesą sakant, dar anksčiau…
Pati Gabrielė pasakoja:
„Didžiausią rolę suvaidino čia ideologija, kuria mūsų šeimyna tais laikais gyveno ir kuriai kelią skynė mano a.a. tėvas. Jis buvo tokio nusistatymo, <…> kad tik toks žmogus užsitarnauja garbingą inteligento vardą, kurs darbuojasi liaudies naudai, liaudies būvį gerindamas, ją šviesdamas, į visokius jos vargus visa širdimi atsiliepdamas ir stengdamasis, kuo tik galima, prisidėti prie liaudies sielos ir kultūros kėlimo. Universiteto vietoje liepė mokyti man visus, kas tik panorės mano mokslu naudotis, ir mokyti be jokio atlyginimo, tik tuo tikslu, <…> kad parodyčiau skirtumą tarp nors šiek tiek pramokyto žmogaus ir tamsuolio“.
Ir dar daktaras, tėvas Jonas Leonas Petkevičius, pridėdavo:
– „Tavo moters širdis turi atjausti mūsų liaudies skriaudas ir ieškoti kelio, kaip tos skriaudos mažinti <…>“.
Čia ir Joniškėlio mokytoja Felicija Volodkaitė, pati ieškodama prasmingo darbo „kad ji žmogus buvo ir jos gyvenamosios dienos neslinktų nepalikusios pėdsakų“, buvo šalia Gabrielės.
Nutarta: vieną geros galvos vaiką siųsti į Panevėžio realinę mokyklą, o Gabrielė, užsidegusi tuo kilniu poelgiu, apsiima reikalingus už mokslą pinigus surasti! Kaip juos surenka? Skaitykite Gabrielę Petkevičaitę-Bitę!
Tai buvo gerokai anksčiau nei 1894-ieji… „Variau darbą viena pati savo prasimanymu ir savo atsakomybe.“
Ir toliau tegu kalba pati Gabrielė: „Apie 1894 m. pasižinau su Juškyte Jadvyga, ir jau dviese nutarėm darbuotis toliau, kadangi moksleivių, pašalpos reikalingų, skaičius kaskart didėjo. Juškytė darbavos savo krašte apie Ariogalą, aš savo – apie Joniškėlį.“
Paskelbti žinią apie „Žiburėlio“ įkūrimą „Varpe“ – reikėjo daug drąsos. „Nejaukūs buvo tada laikai! Darbais, vedančiais platesnes liaudies minias į šviesą reikėjo dar labiau slėptis, nekaip visokiais piktais.“ J. Jablonskio ir V. Kudirkos žodis – lemiamas: „Varpas“ 1894-ųjų vasarą skelbia „Žiburėlio“ vardą. Beje, jį J. Jablonskis ir sugalvojo, ir, kaip Bitė sakė, „tapo mūsų draugijėlei kaip ir krikšto tėvas“.
Nuo jaunos degančios Gabrielės širdies iki visą tėvynę apėmusios labdaringiausios ilgametės veiklos – „Žiburėlio“ kelias. O svarbiausia – „buvo tat vis moterys, nepabijojusios priešginių vėjų, nešdamos ant tėvynės aukuro, ką turėjo geriausio: jaunai kartai širdingą užuojautą ir paramą kelionėje į šviesą.“
„Žiburėlis“ švietė iki pat 1940-ųjų…
Skyriai, įsikūrę ne tik didesniuose miestuose, šalia konkrečios piniginės paramos, ugdė jaunus žmones būti atsakingais už kitą, augino, Gabrielės žodžiais tariant „didįjį žmoniškumą…“
Vadovavimą „Žiburėliui“ mūsų Bitė perdavė kitiems XX a. pradžioje. Nesvarbu – jos širdis ir amžinas rūpestis visada liko „Žiburėlyje“…
Iliustracijoje – Panevėžio valstybinės gimnazijos moksleivių su mokytoju Leonu Kuodžiu svečiuose pas Gabrielę Petkevičaitę-Bitę nuotraukos aversas ir reversas. Panevėžys. 1934 m. PAVB, Leono Kuodžio fondas F58-134
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus informacija