Žmonijos istorijoje būta nemažai baisių infekcinių ligų, kurios nusinešė daug žmonių gyvybių. Išradus atitinkamus skiepus ar vaistus šioms ligoms gydyti, daug kas pasikeitė.
XX a. 5 deš. pradžioje kai kuriose Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje ėmė plisti infekcinė liga – dizenterija, kuri buvo ypač pavojinga mažiems vaikams bei pagyvenusiems žmonėms. Ši liga dažniausiai plito per užterštą maistą ir vandenį, taip pat per nešvarias rankas. Užsikrėsti grėsė netinkamai laikantis sanitarinių bei higienos sąlygų.
Tuometinė Panevėžio valdžia ėmėsi griežtų priemonių dizenterijai suvaldyti. Tai atsispindi Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomuose dokumentuose. 1941 m. gegužės 21 d. Panevėžio m. Vykdomojo komiteto posėdyje svarstytas klausimas, kaip apsaugoti vaikus nuo šios infekcinės ligos.
Pranešimą apie ligos profilaktiką ir gydymą skaitė Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjas Levinas Jenkelis. Motinos ir vaiko inspektoriaus pareigas einantis asmuo įpareigotas įsteigti kūdikių pieno virtuvėlę.
Dėl dizenterijos profilaktikos nuspręsta, kad patronažinės (ligonius namuose lankančios) seserys dažniau lankys silpnesnius vaikus. Už šią veiklą atsakingos tapo konsultacijų vedėjos.
Mokyklų gydytojai privalėjo tikrinti, kaip higienos normų laikomasi vaikų namuose, darželiuose ir kitose vaikų ugdymo įstaigose.
Konsultacijų vedėjos taip pat privalėjo savo vadovaujamose konsultacijose įsteigti motinų mokyklų kabinetus ir ten vesti joms mokymus. Vaikų ugdymo įstaigose galėjo lankytis tik ambulatorijose ir konsultacijose nuo dizenterijos paskiepyti asmenys.
Vykdomojo komiteto Sveikatos skyriaus epidemiologas įpareigotas „pravesti suaugusiųjų priešdizenterinį skiepijimą“, skiepyti jie turėjo pirmiausia tuos žmones, kurie dirbo maisto produktų įmonėse ir parduotuvėse.
Panevėžio miesto „saninspektorius“ įpareigotas tinkamai prižiūrėti maisto produktus, ypač pieną ir geriamąjį vandenį. Sanitarinė maisto produktų priežiūra turėjo būti sustiprinta įmonėse ir parduotuvėse, kad būtų efektyviai „kovojama“ su vabzdžiais, ypač netoli maisto skraidančiomis musėmis.
Farmacijos valdybos Panevėžio paskirstymo kontoros vedėjas įpareigotas skubiai pasirūpinti medikamentais dizenterijai gydyti ir jais aprūpinti visas Panevėžio miesto vaistines. Minėtai ligai gydyti reikalingų medikamentų sąrašą privalėjo parengti Motinos ir vaiko apsaugos inspektorius.
Konsultacijų vedėjos turėjo užtikrinti, kad dizenterija sergantys vaikai būtų priimami atskirose patalpose, kad neužsikrėstų kitomis ligomis sergantys vaikai. Dizenterija sergančių ligonių priėmimui motinų ir vaikų konsultacijose papildomai turėjo dirbti mokyklų gydytojai. Numatyta, kad nuo 8 iki 11 val. dirbs vienas gydytojas, nuo 17 iki 20 val. – du gydytojai.
Vykdant šalies Sveikatos apsaugos Liaudies komisaro įsakymą, Panevėžio apskrities ligoninėje toksine bispepsija sergantiems vaikams turėjo būti skirta 30-čia lovų daugiau, jų sumažinant suaugusiems ligoniams.
Nuspręsta, pasitelkus Sveikatos skyriaus lėšas, numatytas skirti vaistams, neturtingų šeimų kūdikiams teikti maistą iš pieno virtuvėlės.
Vykdomojo komiteto posėdžio metu taip pat buvo nuspręsta kas dvi savaites sukviesti Panevėžio m. gydytojus-pediatrus aptarti papildomas taikomas priemones siekiant efektyviai sustabdyti kūdikių ir vaikų viduriavimą. Už tokius pasitarimus atsakingais paskirti Motinos ir vaiko inspektorius bei Sveikatos apsaugos skyriaus darbuotojai.
Priimtas nutarimas dizenterijos sukeltoms problemoms spręsti galiojo nuo 1941 m. birželio mėn. 15 d. iki rugsėjo 15 d.
Nuotrauka iš žurnalo „Tarybinė moteris“ (1956 m., Nr. 3).
Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė
Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) rubrikos „Istorijos puslapiai“ straipsnis
