Tarpukariu Panevėžyje veikė nemažai pramonės įmonių. 1936 m. duomenimis, čia jų buvo apie šimtą. Mieste, be senųjų malūnų ir dar cariniais laikais statytų kelių pramonės įmonių, ėmė veikti ir naujos: akcinės bendrovės „Maistas“, „Lietuvos muilas“ Panevėžio fabrikai, pieninė, plytinės, linų fabrikas ir kt.

Tačiau didžiają pramonės įmonių dalį sudarė mažos įmonės: siuvyklos, odų apdirbimo įmonės, linų verpykla, vilnų karšykla, skalbykla, kepyklos, knygrišykla, antspaudų gamybos įmonė, sagų, žvakių, medžio dirbinių, baldų, cemento gaminių, avalynės, saldainių, limonado, vyno, dirbtuvės ir kt.

Mieste ėjusio laikraščio „Panevėžio balsas“ puslapiuose spausdintose reklamose, žinutėse ir straipsneliuose įdomiai atsispindėjo to meto pramoninis gyvenimas.

Apie mielių ir spirito rektifikacijos fabriką

1929 m. sausio 24 d. „Panevėžio balse“ atspausdinta reklaminė žinutė, skelbianti, kad Valstybinio degtinės monopolio Panevėžio sandėlis vasario 20 d. 11 val. ryto sandėlio raštinėje skelbs varžytines, todėl reikia iš Valstybinio degtinės monopolio Panevėžio sandėlio į geležinkelio stotį ir atgal pervežti gėrimus, „bonkas“ ir įvairius krovinius. Norintieji dalyvauti varžytinėse turi pristatyti „pasiūlymus uždarytuose vokuose su Lietuvos banko garantija“ penkių tūkstančių Lt sumoje arba „grynais pinigais“. Pasiūlymai turi būti apmokėti dviejų Lt žyminiu mokesčiu. „Žinias“ sandėlis teikė kasdien darbo valandomis.

Apie Mielių ir spirito rektifikacijos fabriką – akcinę „St. Montvilo įpėdinių ir Ko“ bendrovę nemažai informacijos pateikiama „Panevėžio balso“ 1924 m. balandžio 17 d. numeryje. Fabrikas gamino presuotas duonines mieles, „grynas kultūras, mielių spirito varykloms ir iš šių kultūrų pagamintas mieles“. Taip pat „grynas“ mielių kultūras įvairios rūšies vynams gaminti – tokajo, burgundo, reino, šampano ir kt. Fabrikas priėmė rektifikuoti (mišinio suskaldymas į sudėtines dalis) iš „pašalinių“ spirito varyklų žalią spiritą. Prie fabriko veikė viena didžiausių mielių ir spirito rektifikacijos laboratorijų Lietuvoje. Mielės gamintos tik vidaus rinkai. Į užsienio kaimynines valstybes, Vokietiją ir Latviją dėl jų „pramoningumo“ ir Rusiją dėl jos vidaus gyvenimo „nenusistovėjimo“ mielės neeksportuotos. Lietuvos vidaus rinkai mielių reikėjo nedaug, todėl mielių gamyba fabrike minimu laikotarpiu buvo penkis kartus mažesnė nei prieš karą, kai fabrike gamintos mielės buvo labai paklausios Petrograde, Varšuvoje ir Maskvoje.

Mielės gamintos iš grynų produktų – miežių ir rugių, kuriuos fabrikas stengėsi supirkinėti savo apskrityje „iš pirmų rankų“ – ūkininkų. Mokėjo už juos dažniausiai didesnę nei rinkos kainą. Tinkamiausi buvo šešiaeiliai miežiai: iš jų būdavo pagaminama daugiau mielių. Gaminant mieles kaip pagalbinis produktas gaunamas spiritas, kuris tame pačiame fabrike ir rektifikuotas. Tuomet spiritas tiektas į Valstybinę monopolio pilstytuvę.

Dar laikraštyje nurodoma, kad fabriką 1891 m. įsteigė Stanislovas Montvila. Pirmojo pasaulinio karo metu fabrikas stipriai nukentėjo ir jo veikla buvo sustabdyta. Po karo jis pradėjo veikti tik 1922 m. kovą, sukūrus akcinę bendrovę, kurios pamatinis kapitalas buvo 1 200 000 Lt.

Akcinė benrdrovė „St. Montvilo įpėdiniai ir Ko“ užsiėmė ir labdaringa veikla. 1926 m. birželio 24 d. „Panevėžio balse“ rašyta, kad ši įmonė Panevėžio muziejui paaukojo 200 Lt. „Nors gimtajam kraštui tirti draugijos finansiniai resursai yra sunkūs, tačiau plačios visuomenės didelės paramos ir prijautimo dėka per vienus gyvavimo metus surinkta nemažas skaičius eksponatų. Tad panevėžiečiams yra malonu tuo pasigrožėti ir atsilankiusiam svečiui parodyti. Reikia tik džiaugtis kad mūsų pramonės įstaigos nors ir pačios dėl bendro finansinio krizio negali kaip reikiant veikti, tačiau esant veikliems ir pasišventusiems jų vedėjams kliūtis pergali ir iš savo neperdidžiausių atsarginių finansų suranda kai ką ir kultūriniams tikslams“, – rašoma laikraščio žinutėje.

Apie alaus daryklą seniausią įmonę mieste

1924 m. balandžio 17 d. „Panevėžio balso“ laikraštyje atspausdinta žinutė, kad alaus darykla „Bergschlosschen“ alų „patiekia“ Panevėžio miesto bei Panevėžio, Utenos, Rokiškio, Biržų ir Pasvalio apskritims. Darykla taip pat pigiai parduoda salyklo gaminimo liekanas: išsijotas avižas, miežius, daigus, kurie tinka „melžiamoms karvėms“ ir gyvuliams šerti.

Apie pieninę

1924 m. balandžio 17 d. miesto laikraštyje rašoma apie pieninės Panevėžyje steigimą. „Pienininko“ bendrovės steigiamasis susirinkimas pieninei Panevėžyje įsteigti vyko balandžio 12 d. Konstatuota, jog gana dideliame Panevėžio regione nėra nė vienos pieninės. Ūkininkai pieno produktus vietos rinkai yra priversti parduoti labai žema kaina. Pašaras gyvuliams yra labai brangus: centneris šieno kainuoja 45–50 Lt, o pieno litras – 35 ct, kilogramas sviesto – 6–7 Lt. Susirinkusieji vienu balsu nutarė Panevėžyje steigti pieninę kooperacijos pagrindu ir ją pavadinti „Pienininkas“. Buvo priimti ir pasirašyti įstatai. Numatytas pajus (piniginis įnašas į kooperatinę bendrovę) – 20 Lt. „Pienininkui“ patalpos išnuomotos miesto centre. Numatyta, kad čia bus gaminamas sviestas, sūris, varškė, bus parduodamas ir neperdirbtas pienas. Į ją pieną geležinkeliu galės pristatyti ūkininkai ir iš tolimesnių apylinkių. Pieninės steigėjais tapo V. Gavėnas, B. Datnovas, A. Kupstas, R. Rutkauskas ir K. Jasiukaitis. Susirinkimas įpareigojo V. Gavėną ir K. Jasiukaitį vykti į Šiaulius ir Naumiestį susipažinti su ten jau veikiančiomis pieninėmis. Delegatai nusprendė išvykti po Šv. Velykų.

1924 m. birželio 9 d. į bendrovės „Pienininkas“ visuotinį „nepaprastą“ susirinkimą buvo kviečiami ūkininkai. Jie rinkosi į patalpas Respublikos g. 11. („Panevėžio balsas“ 1924 m. birželio 5 d.)

Miesto laikraštyje 1924 m. lapkričio 10 d. skelbta, kad Panevėžyje veikianti bendrovė „Pienininkas“ jau superka pieną, sviestą ir kiaušinius Panevėžyje, Respublikos g. 11, tad ūkininkams nebereikės gaišti laiko su tais produktais pusę dienos rinkoje.

Nuotraukoje – akcinė bendrovė St. Montvilo įpėdiniai ir Ko. Panevėžys, 1928 m. V. Kovalevskio nuotr. Iš PKM rinkinių.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) rubrikos „Istorijos puslapiai“ straipsnis