1943 m. Antrojo pasaulinio karo eigai pasisukus vokiečiams nepalankia linkme, okupuotose teritorijose prasidėjo nacionalinių karinių junginių formavimas.

Kadangi vokiečių valdžiai nepavyko suorganizuoti SS legiono Lietuvos teritorijoje, 1944 m. lietuviams leista kurti savo kariuomenę. 1944 m. vasario 13 d. tarp vokiečių okupacinės valdžios ir būsimos Rinktinės vadovybės pasirašytas susitarimas. Rinktinės vadu iš dviejų kandidatų buvo pasirinktas generolas P. Plechavičius. Gen. S. Raštikis vadovauti Rinktinei atsisakė. Gen. P. Plechavičiui pasirašant sutartį su vokiečių valdžia pavyko pasiekti, kad kuriamos Vietinės rinktinės veikimo zona būtų nurodyta tik Lietuvos teritorija. Jam taip pat pavyko pasiekti, kad vokiečiai nebeveš lietuvių darbams į Vokietiją.

Vietinės rinktinės vadas gen. P. Plechavičius gimė 1890 m. vasario 1 d. Mažeikių apskrities Židikų valsčiaus Nubončių kaime. Aktyviai dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę, apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. 1926 m. baigė generalinio štabo akademiją Prahoje. 1944 m. vasario 16 d. per Lietuvos radiją P. Plechavičius pasakė kalbą kviesdamas Lietuvos vyrus stoti į jo formuojamą Vietinę rinktinę. Tokiam žingsniui tuo metu pritarė ir Lietuvos pogrindinė spauda. Į Marijampolėje, Ukmergėje, Seredžiuje, Plungėje, Panevėžyje ir kitose vietose įkurtas lietuviškas komendantūras ėmė plūsti savanoriai. Per keletą dienų buvo surinkta virš 20 000 vyrų.

1944 m. vasario 21 d. savanorių registravimas prasidėjo ir Panevėžyje. Kaip rašė tuometinė spauda pirmieji į rinktinę užsirašė Vytautas Žiūkas ir Mykolas Kuncė. Didelė agitacija vykdyta Panevėžio mokyklose. Ypač daug savanorių į Vietinę rinktinę įstojo iš Panevėžio valstybinės gimnazijos ir Panevėžio prekybos mokyklos. Įstojusiems buvo išduodami mokyklos baigimo pažymėjimai. Iš Panevėžio berniukų gimnazijos į rinktinę įstojo 45 vaikinai. Jų vadais tapo gimnazijos mokytojai: kapitonas Jonas Klevečka, leitenantas Juozas Steponavičius, atsargos jaunesnysis leitenantas Petras Narinkevičius ir kt. Vietinę rinktinę Panevėžyje organizavo pulkininkas leitenantas Tomas Vidugiris. Jo adjutantu tapo Jonas Žukas. Tomas Vidugiris paskirtas Panevėžio apskrities komendantu atgaline data nuo 1944 m. vasario 10 d. Panevėžio apskrityje Vietinės rinktinės reikalus tvarkė pulkininkas leitenantas Vytautas Bagdonavičius. Panevėžio bataliono vadu tapo kapitonas Antanas Švilpa.

Panevėžyje buvo tik 2 bataliono kuopos, trečia kuopa – Biržuose. Pirma kuopa įsikūrė mokykloje Ramygalos gatvėje, o antra – Respublikos gatvėje buvusiuose apygardos teismo rūmuose. Pagal kitus duomenis Birutės gatvėje. Iš pradžių Vietinės rinktinės vyrai neturėjo uniformų, bet mieste jau veikė sargybos postai. Kurį laiką gulėjo ant grindų pasikloję šiaudų. Užsiėmimai vykdavo Klaipėdos gatvės gale buvusios turgavietės teritorijoje. Pagal buvusių savanorių atsiminimus jie uniformas gavo tik po mėnesio. Nevėžio gatvėje buvo organizuojamos šaudymo pratybos. Šautuvai daugiausia buvo angliški ir prancūziški. Abiejų kuopų kariai buvo siunčiami į žvalgybinius žygius Panevėžio apylinkėse, bet rimtuose kariniuose susidūrimuose nedalyvavo.

Daug aukštesniųjų Panevėžio berniukų gimnazijos klasių gimnazistų, troškusių tapti būsimos Lietuvos kariuomenės karininkais, įstojo į Marijampolėje organizuojamą karo mokyklą. Joje mokėsi Kučas, Algimantas Antanas Grigonis, Anicetas Avižienis, Eduardas Gurskis, Algirdas Titas Antanaitis, Vytautas Stanikūnas, Juozas Juknevičius, Justinas Babeckis, Alfonsas Urbonas, Kazys Pajuodis, Juozas Marozas, Alfonsas Vepštas ir kt. Karo mokyklai vadovavo pulkininkas leitenantas Antanas Vertelis. Visoje karo mokykloje vyravo patriotinė karinė dvasia. Kūrėsi kapelos, buvo rengiami vaidinimai, kuriuose buvo šaipomasi ir iš vokiečių. Visi moksleiviai buvo aprengti vokiška karine uniforma su lietuviškais skiriamaisiais ženklais.

Nustebinta tokios Vietinės rinktinės organizavimo sėkmės, nacistinė vokiečių valdžia ėmė kelti ultimatyvius reikalavimus, kurie pažeidė 1944 m. vasario 13 d. susitarimą. Balandžio mėnesį vokiečių valdžia ėmė reikalauti sukurti papildomus batalionus. Planuojama šaukti vyrus, gimusius 1915–1924 m. Mobilizaciją planuota pradėti 1944 m. balandžio 12 d. ir pašaukti iki 50 tūkst. vyrų. Tam sudarytos karinės prievolės komisijos. Vėliau ši data nukelta į vėlesnį laikotarpį. Mobilizacija Panevėžio apskrityje pradėta gegužės 8 d. Iš 138 šauktinių atvyko 7. Tik 5 asmenys pripažinti tinkamais karinei tarnybai. Gegužės 9 d. šaukimas buvo sėkmingesnis. Iš 103 šauktinių atvyko 76. Tinkamais karo tarnybai pripažinti 34. Daugiausiai tinkamais karo tarnybai pripažinta gegužės 11 d. Tokiais pripažinti 79. 1944 m. gegužės 9 d. vokiečių valdžia pareikalavo perduoti jų žinion visą batalioną. P. Plechavičius tam nepakluso. 1944 m. gegužės 15 d. buvo areštuotas visas štabas, o gegužės 17–21 d. 83 karininkai sušaudyti. Po trumpo tardymo visa Rinktinės vadovybė išsiųsta į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Nebuvo sėkminga ir vokiečių mobilizacija. Ji buvo vykdoma dar ir gegužės 23 d. Iš viso buvo pašaukti 928 vyrai. Neatvyko 570 asmenų. Dalis Marijampolės karo mokyklos kariūnų suimti ir išsiųsti į koncentracijos stovyklą.

Kitaip susiklostė Panevėžio bataliono likimas. Sužinoję, kad suimtas Vietinės rinktinės štabas, kariai išsiskirstė į gimtąsias vietas. Kai kurie pasiėmė ir ginklus. Vietinės rinktinės žlugimo priežastys aiškintos įvairiai. Pagrindinė priežastis – lietuviai nenorėjo kovoti už svetimus interesus už Lietuvos ribų.

Rinktinės formavimas parodė, kad jaunimas pasirengęs ginti Lietuvos nepriklausomybę.

Nuotraukos:
1. Paminklinė lenta ant pastato Panevėžyje Respublikos g. 3, kur buvo dislokuoti Vietinės rinktinės kariai. E. Markuckytės nuotrauka.
2. Generolas P. Plechavičius – Vietinės rinktinės organizatorius.

Donatas Pilkauskas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas