1919 m. gegužės 19 d. po ilgų carinės priespaudos, kaizerinės Vokietijos, Raudonosios armijos okupacijos metų Panevėžio miestas tapo laisvas. Šiame straipsnyje apžvelgiama Panevėžio krašto savanorių, ypatingai nusipelniusių Lietuvos nepriklausomybės kovose, istorija.

1918 m. Lietuva paskelbė savo Nepriklausomybę. Tuo metu vyko Didysis pasaulinis karas ir Lietuvoje tebebuvo okupacinė Vokietijos kariuomenė. 1918 m. lapkritį Vokietija kapituliavo ir jos kariuomenė pamažu ėmė trauktis iš Lietuvos teritorijos, tačiau tada iškilo Raudonosios armijos puolimo pavojus. 1918 m. premjeras Mykolas Sleževičius ir Krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis gruodžio 29 d. kreipėsi į jaunuomenę, kviesdami stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Tą pačią dieną Krašto apsaugos ministras M. Velykis (beje, kilęs iš Panevėžio apylinkių) karininkui Jonui Variakojui pavedė sudaryti Panevėžio srities apsaugos būrį. 1919 m. sausio 4 d. karininkas J. Variakojis atvyko į Panevėžį ir pradėjo telkti Lietuvos kariuomenės savanorius. Sausio 7 d. jis išleido pirmą įsakymą, kuriame sudarytąją apsaugą pavadino Panevėžio srities apsaugos būriu, o save – to būrio vadu. Pirmaisias savanoriais sausio 7 d. įstojo trys broliai Balčai: Boleslovas, Stasys ir Vladas, Juozas Daunoraitis, Kazys Kubilius, Juozas Kriaučiūnas, Petras Labanauskas, Petras Miknys, Stasys Mačikūnas. J. Variakojis kuopos viršila paskyrė kareivį Vl. Balčą, ūkio vedėju – agronomą K. Kregždę, karo valdininku ypatingiems reikalams – Stasį Skeberdį. Prisijungė ir karininkai K. Dragunevičius, J. Mikoliūnas iš Ėriškių. Sausio 10 d. prie savanorių prisijungė ramygalietis Jonas Karutis su savo sūnumi Jonu. Padėtis valstybėje buvo labai sudėtinga: sausio 5 d. Raudonoji armija užėmė Vilnių, ir veržėsi į krašto gilumą. Susiklosčiusi padėtis vertė Panevėžio srities apsaugos būrį trauktis Kėdainių link. 1919 m. sausio 9 d. į Panevėžį įžengė Raudonosios armijos Internacionalinės divizijos 39 pulkas. Sausio 13 d. per susidūrimą su raudonarmiečių žvalgų būriu ties Kolupių kaimu sunkiai sužeistas savanoris Jurgis Kiaunė. Tai buvo pirmas sužeistas savanoris Nepriklausomybės kovose. Tą pačią dieną Panevėžio srities apsaugos būrys atvyko į Kėdainius, turėdamas apie 90 savanorių. Nedidelę dalį ginklų Panevėžio savanoriai buvo gavę iš 1918 m. lapkričio mėn. susikūrusios Panevėžio milicijos (dalis milicininkų tapo savanoriais). Kėdainiuose buvo pasilikusi stipri vokiečių kareivių įgula su Kėdainių srities apsaugos viršininku Juozu Šarausku. Kėdainiuose susitelkę savanoriai apsistojo senose kareivinėse, miegoti teko šaltose patalpose ant šiaudų. Kėdainiuose įgulos viršininko pareigas pradėjo eiti karininkas J. Variakojis, o miesto komendantu tapo karininkas J. Šarauskas. Įgulos virėju buvo paskirtas savanoris B. Balčas. 1919 m. vasarį Panevėžio srities apsaugos būrys kartu su Kėdainių komendantūra pradėjo kovą su Raudonąja armija. Pirmos kautynės vyko dėl Šėtos miestelio. Šiose kautynėse vasario 9 d. žuvo Kėdainių krašto savanoris Povilas Lukšys. Tai pirmas Lietuvos Nepriklausomybės kovose žuvęs savanoris. 1919 m. vasario 11 d. kautynėse ties Šėta sunkiai sužeistas Panevėžio krašto savanoris Antanas Sereika. Jam buvo amputuota koja. Jis – pirmasis Lietuvos kariuomenės karo invalidas. Už Šėtos miestelio užėmimą karininko J. Variakojo būrys gavo vadovybės padėką.

1919 m. vasario 16 d. Panevėžio srities apsaugos būrys iškilmingai sutiktas Kėdainiuose. Ta proga mieste surengtas nedidelis karinis paradas. Paradą priėmė karininkas J. Variakojis. Po parado vyko koncertas.

1919 m. vasario 17 d. žuvo Panevėžio srities apsaugos būrio savanoris Povilas Bičkus. Tai buvo pirmoji Panevėžio srities apsaugos būrio auka.

Pirmieji savanoriai buvo ginkluoti vokiškais šautuvais, vėliau gavo uniformines kepures su geltonais lankeliais, o prie rūbų ant kairės rankovės savanoriai prisisiuvo tautiškų spalvų trikampį.

Panevėžio srities apsaugos būrys su vokiečių pagalba nuo kovo vidurio nusprendė išstumti Raudonosios armijos dalinius iš Panevėžio. Kovo 22 d. Panevėžio srities apsaugos būrys pavadintas Panevėžio atskiruoju batalionu. Jo gretos jau buvo labai išaugusios. 1919 m. kovo 27 d. jis kartu su vokiečių kareiviais užėmė Panevėžio miestą.

J. Variakojo štabas Panevėžyje įsikūrė M. Rosako name (dab. Laisvės a. Nr. 1). 1918 m. šiame pastate jau buvo įsikūrusi Panevėžio milicijos būstinė. Panevėžio moterų katalikių draugijos valdybos narės batalionui padovanojo Trispalvę. Išvaduotame Panevėžio mieste 1919 m. kovo 27 d. pirmąkart suplevėsavo Trispalvė. Panevėžio komendantu paskirtas karininkas K. Dragunevičius. Kovo 28 d. pirmą kartą Nepriklausomybės kovose buvo panaudota artilerija – apšaudytas Raudonosios armijos štabas Deltuvoje. Panevėžio atskirajam batalionui mieste pavyko išsilaikyti tik iki balandžio pradžios. Balandžio 5 d. Raudonoji armija sukaupė papildomas pajėgas ir išstūmė savanorius iš Panevėžio. Bendras savanorių kariuomenės skaičius dar buvo nepakankamas, veiksmai buvo derinami su vokiečių kariuomene. Panevėžio atskirojo bataliono instruktoriumi paskirtas Rusijos carinės kariuomenės pulkininkas Maksimas Katche. Jis buvo Rusijos–Japonijos karo (1904–1905 m.) dalyvis. Sėkmingai kovojo Pirmajame pasauliniame kare. Buvo apdovanotas aukščiausiais carinės Rusijos kariniais apdovanojimais. Panevėžio srities apsaugos batalionas ėmė rengti stambesnes karines operacijas. Bendradarbiaujant su vokiečiais, gegužės 3 d. užimtas Vilkmergės (Ukmergės) miestas.

Gegužės 7 d. vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės vadu paskirtas generolas Silvestras Žukauskas. Gen. S. Žukausko nurodymu Panevėžio atskirajam batalionui pavesta ruoštis atsiimti Panevėžio miestą. Iš pradžių vadavimo operaciją planuota vykdyti kartu su vokiečiais, tačiau jie vėliau operacijoje dalyvauti atsisakė. Prie šios operacijos vokiečiai prisidėjo užimdami Upytės miestelį. Panevėžio išvadavimo operaciją paruošė plk. M. Katche. Vienu iš jo pavaduotojų šiai operacijai buvo karininkas J. Variakojis – Panevėžio srities bataliono vadas. Į pagalbą šiam batalionui paskirtas 2-ojo pėstininkų pulko vienas batalionas, viena artilerijos baterija, Šiaulių atskirojo bataliono viena kuopa. Pirmąkart Nepriklausomybės kovose plačiau panaudota aviacija. Lietuvos karinė aviacija prasidėjo nuo vieno anglų lėktuvo, o vėliau iš vokiečių nupirkti 8 lėktuvai.

Visgi prieš kautynes raudonarmiečių pajėgos buvo didesnės. Savanorių kariuomenės štabas iš pradžių įsikūrė Mikališkių dvare, vėliau persikėlė į Ramygalą. Panevėžio išvadavimo operacija prasidėjo gegužės 18 d. rytą. Į kautynes aktyviai įsijungė aviacija. Gegužės 18 d. Raudonoji armija pulta bombarduojant ir apšaudant kulkosvaidžiais net septynis kartus. Lėktuvai laikyti Kėdainiuose. Gegužės 19 d. penkis kartus pultas Panevėžys ir geležinkelio ruožas iki Kupiškio. Gegužės 20 d. pultas besitraukiančių Raudonosios armijos dalinių traukinys su 40 vagonų, jis susprogdintas, paimta daug amunicijos bei maisto atsargų. Gegužės 21 d. bombarduotas Subačius. Gegužės 18 d. kautynėse ties Ėriškių kaimu žuvo karininkas Jonas Nastopka. Tai buvo pirmas žuvęs Panevėžio atskirojo bataliono karininkas. Po atkaklių kautynių gegužės 19 d. Panevėžys buvo išvaduotas. Kaip rašė Vyriausias kariuomenės vadas gen. S. Žukauskas, „narsi Lietuvos kariuomenė paėmė Panevėžį“.

Išvaduotame Panevėžyje buvo palikti ryškūs okupantų pėdsakai: miesto gyventojai buvo apiplėšti, neįtikę valdžiai miestiečiai atsidūrę kalėjime, gatvėse mėtėsi Panevėžio darbininkų tarybos išleisti pinigai. Gegužės 21 d. Raudonoji armija dar bandė pereiti į kontrpuolimą ir atsiėmė dalį Panevėžio apskrities teritorijų. Tačiau Panevėžio miestas užimtas nebebuvo. Gegužės 23 d. Raudonoji armija ėmė trauktis Kupiškio link. Gegužės pabaigoje, užimant Subačiaus miestelį, kaip karo grobis paimti du Raudonosios armijos traukiniai. Birželio 1 d. užimtas Kupiškio miestas. Birželio 22 d. Panevėžio atskirasis batalionas pavadintas Panevėžio batalionu.

1919 m. rugpjūčio pabaigoje Raudonoji armija galutinai išstumta iš Lietuvos. 1919 m. spalio 9 d. už narsą kovose su Raudonąja armija Panevėžio bataliono vadas Jonas Variakojis ir instruktorius Maksimas Katche apdovanoti І ir ІІ laipsnio Vyties kryžiais „Už Tėvynę“.

Nuotraukos:
1. Lietuvos kariuomenės karininkai 1920 m. Sėdi antras iš kairės plk. M. Katche, paruošęs Panevėžio vadavimo operaciją.
2. Karininkas Jonas Nastopka, žuvęs vaduojant Panevėžio miestą.

Nuotraukos iš M. Dirsės archyvo.

Donatas Pilkauskas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas