Akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabrikas Respublikos laikais tapo stambiausia miesto įmone. Čia dirbo daugiausia miestiečių. Fabriką brolių Dovydo ir Gedalio Ilgovskių firma iš Kauno pradėjo statyti 1930 m. liepos mėnesį. Tai buvo viena garsiausių statybos firmų Lietuvoje. Fabriko pastatą projektavo geodezijos inžinierius Medardas Ratautas ir inžinierius Pranas Markūnas. Buvo pastatyti 2 tvartai bekonams. Fabrikas veiklą pradėjo 1931 m. balandžio mėnesį. Iš pradžių, kaip rašė tuometinė spauda, ūkininkai skundėsi, kad bekonai superkami per pigiai. Kai kurie privatūs pirkliai iš ūkininkų kiaules supirkdavo brangiau. Dalies kiaulių iš pradžių fabrikas net nepirkdavo. Ūkininkai būdavo priversti važiuoti namo arba parduoti kiaules privatiems pirkliams. Tuo metu buvo sudėtingi Lietuvos valstybės santykiai su Lenkija. kad kai kurie „Maisto“ tarnautojų vaikai lanko lenkų gimnaziją, kėlė dalies visuomenės nepasitenkinimą.

Fabrikas netrukus pradėjo plėstis. Pradžioje buvo visokių problemų. Iki 1931 m. vasaros atliekos buvo leidžiamos iš fabriko tiesiog į Nevėžį. Nuo jų paraudęs vanduo piktino gyventojus. Tik vasarą prie fabriko pradėtas statyti filtras, sulaikantis didesnes atliekas. Po truputį padėtis gerėjo. 1931 m. fabrikas įsigijo lengvąjį automobilį. Fabrike dirbo apie 90 darbininkų. Dalis buvo kitataučiai, bet jie neblogai sutardavo su lietuviais. Norinčiųjų įsidarbinti buvo nemažai. Laikraštyje „Diena“ nurodyta, kad 1931 m. fabriko direktorius buvo Tadas Chodakauskas. Dirbo du veterinarijos gydytojai: J. Vilūnas ir Hiučinas. Per savaitę buvo paskerdžiama nemažai kiaulių. Produkciją gabendavo į užsienį per Klaipėdos uostą. Galvas, širdis, kepenis ir kt. parduodavo vidaus rinkoje. 1931 m. A. Pranculis, paskirtas į Panevėžio fabriką stažuotei, 1932 m. tapo direktoriumi. 1932 m. lapkričio 22 d. jį pakeitė Antanas Kubilius.

1932 m. „Maiste“ moterims mokėdavo nuo 30 iki 45 centų už valandą, vyrams – nuo 60 centų iki 1,20 lito už valandą. Nuo 1932 m. liepos vidurio fabrike vyko remontas. Įmonė statyta  tik bekonų gamybai, nes tada buvo labai didelė bekonų paklausa Anglijos rinkoje. Statant planuota per parą paskersti 350 bekonų. Ūkininkai pateikdavo daug daugiau bekonų. Iš pradžių planuota bekonus gabenti tik į užsienį, nes manyta, kad vidaus rinkoje veiks mažesnės privačios skerdyklos. Vėliau pradėta gaminti ir vidaus rinkai, ir nuo 1931 iki 1936 m. gamyba išplėsta 10 kartų. Bekonus iš ūkininkų pirkdavo supirkėjai. Panevėžyje įvairiose vietose buvo 15 supirkimo punktų.

Fabriko istorijoje buvo visko. 1934 m. atleisti 36 darbininkai ir tarnautojai. 1934 m. gegužės 13 d. dešrų ceche kilo gaisras, užgesintas tik po 1 valandos.

Ne visa produkcija tiko užsienio rinkai. Iš pradžių fabrikas turėjo tik vieną parduotuvę, kurioje prekiauta mėsa ir kitais produktais. Daug produkcijos buvo skirta vidaus rinkai. Tam reikėjo sukurti platesnį parduotuvių tinklą. Prekyba vyko ir prie paties fabriko. Varguomenė nuo 3 val. ryto laukdavo prie fabriko, kad gautų maisto gamybos likučių. Greitai parduotuvių skaičius ėmė augti. 1933 m. mieste jau buvo 6 parduotuvės: Respublikos g. 28 ir 32, Ramygalos g. 9, Piniavos g. 45, Stoties g. 19 ir Smėlynės g. 8. Vėliau Lietuvoje iš viso veikė 11 šio fabriko parduotuvių, 6 iš jų Panevėžyje. Parduotuvės veikė Utenoje, Radviliškyje, Rokiškyje, Biržuose, Pasvalyje. Produkcijos likučiai pigiau pardavinėti mažuose miesteliuose. 1937 m. fabriko parduotuvės veikė Respublikos g. 32, Smėlynės g. 8, Ramygalos g. 1, Stoties g. 19 ir Fromo Gužučio gatvėje. 1938 m. dalis gyventojų buvo nepatenkinti parduotuvės Nr. 4 darbu Stoties gatvėje. Čia būdavo daug pirkėjų, bet mėsą veždavo tik vakare ir 10 val. ryto. Dieną mėsos jau trūkdavo. Ryte prie parduotuvės susidarydavo didelė eilė ir dažnai dirbdavo tik viena pardavėja. 1939 m. parduotuvės veikė Respublikos g. 34, Smėlynės gatvėje, Laisvės a. 25, Stoties g. 19 ir Fromo Gužučio gatvėje. Įmonė faktiškai vienintelė Panevėžyje turėjo savo parduotuvių tinklą. Prekiauta ir sūdytais, ir rūkytais gaminiais, populiarūs buvo ir konservai. Neturtingi gyventojai galėjo įsigyti ir pigesnių maisto produktų. 1940 m. spaudoje rašyta, kad fabriko pardavėjos labai malonios, gerai dirba ir gali būti pavyzdžiu kitoms parduotuvėms.

Ūkininkai per metus už supirktus bekonus gaudavo apie 6 mln. litų. 1935 m. iš ūkininkų fabrikas nupirko 96 745 kiaules ir sumokėjo 6 050 000 litų. 1934 m. pradėti supirkinėti triušiai. 1934 m. pradėjo veikti paukščių skyrius. Nuo 1935 m. į JAV buvo gabenama atšaldyta produkcija. 1935 m. gamyklos ūkio skyriaus vedėjas Kostas Kanis-Kanevičius iškeltas į Klaipėdą.

Nuo 1935 m. ėmė veikti konservų cechai. Iki tol mėsa konservams buvo išvežama į Suomiją, kur gaminti konservai ir gauta nemažai pajamų. 1936 m. įmonėje pastatytas antras aukštas konservų gamybai, taip pat patalpos triušių laikymui. 1937 m. atidarytas konservų skyrius. Vasarį įvyko atidarymo iškilmės, o veikti jis pradėjo balandį. Šiame skyriuje įdarbinta 70 žmonių. Konservai buvo eksportuojami ir parduodami vidaus rinkoje. Užsienio rinkoje neturėjo paklausos paukštienos konservai.

1935 m. fabrike dirbo 257 darbininkai ir 81 kontoros darbuotojas. Kai kurios darbininkės dirbdavo tik 2 dienas per savaitę ir mažai uždirbdavo. Bekonų ceche buvo dirbama ir sekmadienį.

1936 m. fabrike pradėti skersti raguočiai. Iš pradžių jie skersti rankiniu būdu, o vėliau įsigyta galvijus svaiginanti elektrinė mašina. 1936 m. fabrikas tarpininkavo superkant apie 50 galvijų, kurie eksportuoti į SSRS. 1937 m. pastatyta gyvulių skerdykla, įrengta dviejų aukštų kontora ir 45 m aukščio kaminas.

Fabrike konservuotos ir daržovės. Konservuoti agurkai buvo išvežami į JAV, o pomidorų konservais prekiauta vidaus rinkoje.

1938 m. įrengtas paukščių skyrius, įrengta paukščių perykla ir skerdykla. Iš viso čia dirbo 50 moterų.

Buvo superkamos jau ir lašininės kiaulės, kurios eksportuotos į JAV, Švediją, Belgiją ir kitas valstybes. Į JAV eksportuota šaldyta produkcija.

Darbininkai fabrike buvo suskirstyti į 10 kategorijų. Pirmos kategorijos darbininkas už valandą gaudavo 35 centus, o 10 kategorijos – 1,10 cento.  Kiaulių kepenis gabendavo į Vokietiją, nors seniau jas atiduodavo prieglaudoms. Iš pradžių buvo sunku realizuoti kumpius, vėliau jie pradėti gabenti į JAV.

Panevėžyje 1931 m. atidarius fabriką prie jo įsikūrė restoranas ,,Regina“. Jame laiką po darbo leisdavo tarnautojai ir darbininkai. Kai kurie palikdavo čia savo atlyginimą. Į šį restoraną iš miesto ponai atvykdavo automobiliais, jiems čia buvo skirtos atskiros patalpos. Visus pasitikdavo auksinių raidžių iškaba ,,Regina“. Restorane grindys buvo klotos linoleumu, sienos dažytos aliejiniai dažais. Restoranas buvo populiarus, nes čia buvo galima pigiau pavalgyti. Pietūs kainavo tik 40 centų. Tai buvo gerokai pigiau negu kituose miesto restoranuose. 1937 m. spaudoje rašyta, kad restoranas „Regina“ uždarytas.

1937 m. fabrike pastatytas naujas dūmtraukis. Jo kaina pagal planus turėjo siekti 40 tūkst. litų.

Fabrike vyko ne tik gamyba. 1932 m. liepos 14 d. darbininkų susirinkime įsteigta sporto sekcija. Vėliau Panevėžį garsino šios įmonės sportininkai. Fabrike aktyviai veikė šauliai. 1939 m. spalio 21 d. fabriko šaulių būrio nariai surengė labdaros vakarą ir gautą pelną, 257 litus, skyrė atgauto Vilniaus lietuviams šelpti. Pirmieji lėšas pradėjo rinkti įmonės tarnautojai. 1939 m. gruodį spaudoje rašyta, kad gamyklos šaulių kuopa yra didžiausia ir veikliausia Panevėžyje. Jai priklausė beveik visi tarnautojai ir darbininkai. Šaulių kuopa turėjo dūdų orkestrą, chorą, aktorių grupę, stalo ir lauko teniso komandas, dvi futbolo komandas, šachmatininkų būrelį.

1940 m. kovo mėnesį spaudoje rašyta, kad direktorius kvietė tarnautojus ir darbininkus teikti pasiūlymus dėl gamybos tobulinimo. Už tai žadėtos premijos nuo 5 iki 50 litų, o už ypač vertingus pasiūlymus – net ir dvigubai daugiau. 1940 m. fabrikui priklausė krovininis sunkvežimis „Zis“ ir lengvasis automobilis „Opel“.

1940 m. kaip ir kitos įmonės, prasidėjus sovietinei okupacijai, fabrikas nacionalizuotas ir prasidėjo naujas įmonės vystymosi etapas.

Nuotraukoje – akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabriko darbuotojai. XX a. 4 deš.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas